Nebuvo tavo akys alkanos, nebuvo ir liūdnos. Tik tuščios ir negailestingos. Kaip neįtikėtina, būti šalia žmogaus taip arti ir taip toli tuo pačiu metu. Lyg nieko nebūtų buvę.
Sprangus oro gūsis gerklėj. Tiek norėjau pasakyt... Atleisk, jei dabar visko nekenti. Jei paverčiau tave išsigandusiu žvėrim, atleisk man. Tik sau už tai negaliu atleisti. Nežinau kada sugebėsiu. Gal kai praeis šimtas pavasarių... Kai nebesapnuosiu. Kai nebesivaidens tavo šiltas žvilgsnis, toks besižavintis. Toks mylintis. Aš jį tikrai kažkada mačiau.
Toks keistas mano egzistavimas. Lyg sumišusi, bet tikra. Besilaisvinanti, bet kažko lūkuriuojanti. Ar dar tikiu meile? Aš tikiu. Aš jaučiu ją. Kvėpuoju ja. Meldžiu jos. Galimybės. Pasidaviau? O kada žinot kada tikrai jau VISKAS?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą