Ar turite žmogų, dėl kurio galėtumėt paaukoti savo gyvybę? Kurį suvoktumėt ne kaip savaiminę duotybę, o dovaną?
Aš tokį turiu, jau net 18 metų. Nuostabią draugę. Ji yra pati tikriausia Šeima. Ne sesuo. Tarp seserų gi ir peštynių, ir pavydo priepuolių, neretai pasitaiko. Taigi, ji yra kur kas daugiau nei draugė, bet geriau negu sesuo. Tarp kitko, kažkada seniai, viena teta, mums mergaitėms, rimtu tonu aiškino, kad niekada negalėsime turėti vaikų, nes mylim viena kitą. Ko tik žmonės neprisigalvoja... Nors mes labai ne lesbietės. Net labai.
Iš esmės, buvom keisti vaikai. Nuo antros klasės diskutuodavom ne tik apie Kalėdų senelio egzistavimą, bet ir apie amžiną meilę, socialines problemas, mirties bausmę ir pan. Matyt, dėl to ir sulipome, nes buvom tokios pačios. Pvz, vietoj to, kad Veronika pasidalintų savo barbėm, ji mane mokė rusų kalbos. Su kreidelėm, lenta, knygom. Kaip pridera (kas keisčiausia, kad tikrai išmokė!).
Nuo pat vaikystės mums leisdavo vienai pas kitą nakvoti, o tėvų net neklausdavom ar draugė gali ateiti į svečius, būdavo tik pateikiamas faktas: "Ateis Veronika". Ir taip iki šių dienų. Tokiu būdu, kai jau buvom antrokės, draugė mane nusivežė pas savo senelius atostogoms. Jų leidimo niekas neprašė. Ten turėjom savo laboratoriją (degindavom flomasterius ir darydavom tirpalus iš vaistų). Senelių miegamajame. Nuomonės vėl neklausėme (bet sklindantys kvapai jų nežavėdavo). Tačiau kai naktį lunatikuodama įsiropščiau į diedukų lovą, pamenu, ryte labai nervavausi, maniau, kad draugystė baigėsi. Bet ne gana to, mes abi nusprendėm padaryti draugėmis ir savo mamas. Tikrai neprašovėm.
Galų gale, net Verutės kaimynai visą laiką galvojo, kad aš jos sesuo. Nes turėjau raktus, vedžiodavau jos šunį ir vasaromis saugodavau butą, kol ji su šeima atostogaudavo Rusijoj. Aš, savo ruožtu, kol būdavau darbe, palikdavau ją bendrauti su savo vaikinu. Eidavo jie apsipirkinėti, gamindavo, dar kažką veikdavo. Kartais kažkas pamatęs klausdavo ar man tai ne keista, bet aš galvodavau: "Žmonės, apie ką jūs??". Nėra pasaulyje žmogaus, kuriuo labiau pasitikėčiau. Ir laimėj, ir nelaimėj.
Dabar jau gyvenam skirtinguose miestuose. Todėl dažnai kontaktuojam virtualiai. Ir man labai patinka, kad tai vyksta be jokių užknisančiai mandagių įžangų: "Labutis, kaip tau tau sekasi?" ir t.t. Žinutės plaukia bet kuriuo paros metu ir be ceremonijų. Pvz,: "Įsivaizduok. Man nutiko tas ir tas. Kaip jis taip galėjo?? Beje, nusipirkau suknelę. Atrodo nekaip. Dabar ėdu. Oras pasakiškas. Kaip tavo mama?". Tas moteriškas bruožas viską suplakti į vieną... Bet aš visada suprantu apie ką mes.
Mūsų draugystėje, iš tiesų, yra labai daug kritikos. Bet tik dėl to, kad niekada viena ant kitos nepykstam. Be to, mėgstam pasijuokti iš savęs, gal dėl to taip puikiai sutariam visus tuos metus. Pvz, yra gana normalu, kad ji pamačiusi mano naują kepurę pasakys: "Jėzau, kas čia per daiktas?", o aš radusi parduotuvėje baisią beformę palaidinę su močiutės kalnieriuku, paduosiu jai, sakydama, kad tai jos stiliaus. Bet ji juokdamasi pasiima pasimatuoti.
Mes niekada neįsižeidžiam. Nors ji vienintelis žmogus, kuris man išdrįsta tiesiai šviesiai pasakyti: "Nu ir supjovei čia grybą", "Susiimk!", "Kartais man atrodo, kad tu kuoktelėjusi" ir pan. Bet kas kitas pasakys, jei ne draugas? O jei jau ji tai sako, vadinasi, gal tikrai kažką man reikia daryti kitaip. Tačiau kartais mūsų nuomonės nesutampa. Dažnai Veronika prisigalvoja keisčiausių idėjų ir dėl to liūdi. Tada verda karšta diskusija ir po daugybės argumentų aš išgirstu: "Tu teisi". Ir smagu ne dėl to, kad "cha, aišku, aš teisi", bet todėl, kad draugė nebeliūdi!
Labai dažnai mes numatom viena kitos istorijų baigtį. Ypač meilės srity. Turbūt, todėl, kad ji geriau pažįsta mane, negu aš pati. Aš ją taip pat. Dažnai man sako: "Nedaryk to, Gintvile". Aš kartais paklausau, nors dažniausiai ne. Bet ji niekada nesmerkia ir nesako: "Sakiau!". Ji kantriai išlaukia momento, kol pasisodins mane, paduos arbatos ir pasėdėsim tyloje. Kartais nedrąsiai tarsteli: "Ką padarysi, G". Na ir tada jau nagrinėjam strategijas iš serijos "Kąą dabar daryyti??". Ir jai visada įdomu. Kaip gera turėti žmogų, kuriam išties rūpi kas vyksta tavo gyvenime. Jos vestuvių išvakarėse visą naktį negalėjau užmigti. Iš laimės, turbūt. Vis plaukė prisiminimai visokie apie judviejų istoriją, kad net truputį pasijutau kažkokia liguista.
Aš dažnai kažkokiu atgamtiniu būdu įsiveliu į visokias absurdiškas istorijas, todėl kartais dingstu iš horizonto. Labai blogas bruožas. Tada sulaukiu žinutės: "G, ar tu gyva?". Jei ji sulaukia tik trumpo "Taip", žino, kad vaizdingo paaiškinimo tikrai sulauks, bet dabar ne metas. Tikras draugas visada žino kaip ir ko klausti ir kada patylėti.
Kartais, kai pasitaiko bjauri diena, aš perskaitau mūsų susirašinėjimus ir juokiuosi balsu viena atsisėdus, nes mes labai šmaikščios būname viena kitos atžvilgiu. Dar esam žiaurios pletkų bobos... Bet kas gali būti smagiau už pasišaipymus iš juokingų ar bukų žmonių su geriausia drauge pašonėj?
Mes visada saugome viena kitą. Pvz, nuo neatmenamų laikų, šventėse viena visada linksmindavosi gerokai mažiau negu kita. Kad objektyviai vertintų ir matytų realią situaciją. Tai nerašyta ir niekad neaptarta taisyklė.
Atrodo, mes tokios skirtingos! Aš sangvinikė, ji cholerikė. Ji pesimistė, aš optimistė (bent jau jai taip atrodo...). Ji ambicinga, o aš labiau priklausoma nuo vėjo krypties. Ji teisininkė, aš filologė. Ir vis tiek, kaskart pažiūrėjusi į Veroniką šypteliu, nes matau savo sielos atspindį.
Matyt, kažką labai gero būsiu padariusi gyvenime, kad Dievas man ją atsiuntė, ir dar taip anksti! Nežinau koks žmogus būčiau šiandien, jei ji nebūtų tapusi mano geriausia drauge.
Tiek prirašiau, o matau, kad vis tiek man neišėjo perteikti tiek meilės, kiek norėjau. Tiesiog ačiū tau ir ačiū Dievui.
