Šiandien draugas sakė užrašyt viską, nes tada mintys materializuojasi. Gerai. Užrašau. Aš dėlioju savo gyvenimo dėlionę. Po truputį. Atsargiai. O kartais visai beprotiškai grūdu trūkstamą dalį į paveiksliuką. Ir pykstu, kai akivaizdžiai netelpa. Neįsipaišo. Tada susinervinu, nes suvokiu, kad kažkas tą dėlionę dėlioja už mane. Ir kaip drįsta! Juk tuomet aš turiu išardyt ir dėlioti iš naujo. O dėlioti man nepatinka. Nes aš ir taip daug galvoju, o čia, dar ir dar! Jei man kas mokėtų algą už galvojimą, tai seniai būčiau milijonierė. Tvinksi smilkiniai net. Atrodo sprogs galva. Pasižiūriu į veidrodį. Ne, viskas tvarkoj. Kaip ir tas faktas, kad nevalgyti man tinka.
Dėlioju toliau ir susivokiu, kad dėliok žmogau nedėliojęs, bet egzistuoja toks dalykas kaip drugio efektas. Ar girdėjot apie tokį? Na, kai tikima, kad vien tik mažytis drugelis, savo sparnų virpesiais gali pakeisti tūkstančio žmonių likimus. Ir tai yra įrodyta. Visi įvykiai turi savo grandines. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Aš, aišku, kartais per vėlai suvokiu tas grandines, na bet taip tikrai yra. Gal todėl, mes, žmonės, kartais elgiamės visiškai nelogiškai. O visa tai tik tam, kad vėliau suprastume kažką labai svarbaus. Viskas, kas vyksta, vyksta tikrai ne šiaip sau. O šiandien aš prisiminiau geriausią dalyką - kiekviena pabaiga visada yra kažko naujo pradžia. O pradžia man šypsosi. Ir laukia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą