Tu esi nuostabi

Pastaruoju metu akys vis užkliūna už straipsnių ar televizijos laidų, kur pasakojama apie tai, kaip mergaitės aukojasi dėl grožio, badauja, graužiasi, lygina save su kitomis ir daro su savimi velnias žino ką. Tačiau nereikia būti nei paauglei, nei labai baisiai, kad pažiūrėjus į tam tikras socialinių tinklų „divas“ pasimestum. Na, čia apie tas,  kur jų VISKAS šaukia: „Paimk mane, čia ir dabar!” Kartais aptikus tokią nuotrauką kyla tik pavydus „Nu joo...“ Bet šį sykį nerašysiu apie tuštybes ar dirbtinumą. Geriau padarykim eksperimentą. Pradedam.

Mano NEGATYVI charakteristika:

Pirmiausia, tai esu iš nykštukų giminės. Pati nykštukiausia – 155 cm. Jau nebeskaičiuoju kiek kartų sutikti seni pažįstami yra paklausę kada užaugsiu ar išreiškę pastebėjimą, jog nė kiek nepaaugau. Taip, jie vis dar mano, kad tai šmaikštu. Antras pagal populiarumą teiginys, ypač susipažinus su nauju žmogum, būna: „Kokia tu mažytė!”. Lyg pati to niekada nebūčiau pastebėjusi. Aišku, dar nuolatos kas nors klausia koks mano ūgis. Ar dažnai jūsų klausia ūgio?

Dėl šios mažytės priežasties kyla dar viena problema. Net nešiodama xs drabužių dydį, visada turiu kažką (daug) daryti, kad išvengčiau apibūdinimo „putlutė“.

Dar viena smulkmė – ne visada pavyksta sukontroliuoti savo skvarbų žvilgsnį. Nes kai viena akelė pavargsta, pasidaro tinginiukė. Aš kartais (dažnai?) žvaira, jei trumpiau.

Taip pat nuo ankstyvos paauglystės mane kamuoja draugeliai spuogeliai. Sakė praeis. Nė velnio. Daug darbo, laiko, pinigų ir vis vien rytais sunervina bent pora tų nenaudėlių. Veido oda tokia riebi, kad nuolatos atrodau lyg ką tik prabėgusi krosą ar išėjusi iš pirties.

Toliau. Iš prigimties esu labai šviesi. Kaip ir mano antakiai ir blakstienos. Todėl dažnai ryte nebūnu panaši į princesę.

Prie visų šių dalykėlių, kartu su svoriu sunyko ir mano krūtinė. Kažkada turėjau galimybę pasidžiaugti nesunykusia. Bet kartais pasvarstau, kuris variantas man priimtinesnis.

Na ir man neauga nagai. Va. Atrodo kaip vyro.

Mano POZITYVI charakteristika:

Man 27 metai.  Bet visur prašo paso. O jei prašo, vadinasi galvoja, kad man ne daugiau,  nei 17. Gal dėl to ūgio. Todėl man dažnai siūlo pagalbą, kai nešu sunkius krepšius, užleidžia įvairiose eilėse. Ir apskritai, labiau rūpinasi visi, globoja ir saugoja, nešioja ant rankų. Nes aš mažytė mergaitė blondinė.

Toliau. Vis neatsiranda raukšlių. Nebent juoko. Bet jos puošia.

Dar išsiaiškinau, kad genetiškai man labai pasisekė, nes savo kūno masės riebaliukus greitai galiu paversti į raumenis (gaila tik, kad anksčiau to neišsiaiškinau). O laibą liemenį padovanojo mama. Apimtis beveik niekada nesikeičia, tik džiugina.

Plaukai. Jie labai mane myli. Auga kaip ant trąšų. Kartais plaukai taip draikosi, kad net flirtuoja su praeiviais man pačiai to nežinant.

Lūpos. Man nereikia jų jokiais būdais pūsti. Ar apvedžioti lūpų pieštuku beveik iki pat nosies. Bet prisipažinsiu – bandžiau. Jaučiausi keistai, juokiausi, nes atrodžiau kaip grynų gryniausias klounas.

Na ir turiu šypseną. Ji yra mano šaltasis ginklas. Kartais net priešus palenkia. Dėl duobutės čia, turbūt. Tėčio dovana.

Ir šiaip, jaučiuosi geriau, nei kada nors anksčiau.

 REZIUMĖ:

Ar supratote, ką norėjau tuo pasakyti? Labai svarbu kaip žiūrite į save. Mes visos esame nuostabios, tik reikia tai suvokti. O suvokti tą galime tik tada, kai iš tikrųjų save mylėsime. Su visais trūkumais. Nes visada atsiras gražesnė už tave. Bet ar atsiras nuostabesnė? Ne, nes tu ypatinga.

Jūs visos esate labai gražios! Tam, kad tokios būtumėt nereikia vaizduoti ančių, panterų ar kentaurų. Vien tam, kad kažkas pasakytų, kokios esame gražios, nereikia pusvalandį selfintis su ilgai ruoštu vakariniu makiažu. Nes mes mylime save ir todėl mes esame gražios. Niekas nuoširdžiai nepamils žmogaus su menka savigarba.

Ir apskritai – investuokime ne tik į savo išorę. Išeikim į lauką, pasivaikščioti, įkvėpti. Sportuokim. Bendraukim. Kurkim. Nueikim į koncertą, atsiverskim knygą (ne vieną ir ne tik atsiverskim).

Nebūkim iškamšos, būkim asmenybės!

P.S. Padarykit ir sau tokias charakteristikas ;)