Teko naktį praleisti ligoninės priimamajam. Atvykome 20:45, o išvykome 01:30. Kadangi man pačiai nieko neskaudėjo, sėmiausi įspūdžius. Ten gyvenimas verda, nieko nepasakysi :) Pradžioje buvau šokiruota greitosios pagalbos darbuotojų pakilios nuotaikos (juk dažnas atvežtas merdėjo) ir nesustojančio kikenimo ir rezidento nuolatinio vaikščiojimo parūkyt. Paskui viena po kitos buvo atvežtos senutės. Drebančios, neprigirdinčios ir nesusivokiančios šiame pasaulyje. Man kažkaip net labai graudu pasidarė įsivaizdavus savo mamą ar save tokią.. Bet mano tokius pamąstymus vis nutraukdavo piktos gydytojos (kurios, matyt, save laikė labai šmaikščiomis), rėkdamos ant senukų. Po poros valandų tyrimų laukimo viena senolė nedrąsiai paklausė savo gydytojos kiek dar reiks laukti. Tai toji kandžiai atrėžė, jog dabar ji turi darbo ir jos tyrimais nesidomi. Laime, senolė buvo priekurtė, nieko nesuprato. Pasigedau paprasto žmogiškumo. Nors kita vertus, kaip kitaip būti gydytoju? Gydymo išraše perskaičiau: “rezultatas: pagerėjo/ pablogėjo/ nepakito/ mirė”. Tokia jų kasdienybė. Bet nenorėčiau, kad mano vyras būtų gydytojas (šiurkštus ir nematomas).
Mėgstu pasižiūrėti Grei anatomiją. Na žinot, dramos, peripetijos, istorijos… Kauno ligoninėj buvo ne ką prasčiau… :D Netrukus mums buvo pranešta, kad chirurgas operuoja ir nežinia kiek dar operuos, tad laukti gali tekti labai ilgai (užtruko praktiškai pusę nakties). Tada susirangiau ant kėdės snausti, visi kiti irgi. Bet tada linksmybės tik prasidėjo. Paramedikai atsipeikėjo, kad neatsimena kas ir iš kur atvežė senolę ratukuose. O senolė neturi dokumentų, nežino kas tokia yra ir kas jai negerai. Tada ji paliekama dar keletui valandų tiesiog būti. Vidurnaktį į ligoninę suguži kažkokia šutvė su gėlėm ir dovanom sveikint dirbančią kolegę, matyt. Visi linksminasi, visi laimingi greitai kažkur dingsta. Gal šampano gert. Na ir vakaro vinis buvo nežinia iš kur atsiradęs girtas jaunuolis, kurio nelabai kas pastebėjo, kol jis neapmyžo kavos aparato. Paskui paaiškėjo, kad vaikinukas labai taikus, o žino tik tai, kad jam 17 ir kad jis gyvena Šilainiuose. Kaip atsirado priimamajam nebeatsimena.
Koks šios istorijos moralas? Kad kiekvienas žmogus vertas istorijos? :) Ar kad į viską reikia žiūrėti kur kas paprasčiau? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą