Mirtis neišranki

     Kiek reikia laiko, kad susitaikytum su artimo žmogaus mirtimi? Savaitės, dviejų? Metų, kelių…? Man atrodo, nėra tokio laiko. Tas skausmas visada tūno viduje, tiesiog per kažkurį laiką jį prisijaukiname. Pats sunkiausias laikotarpis yra, turbūt, suvokimo. Tu lyg ir žinai tą faktą, kad žmogaus nėra, lyg ir matai kaip uždaromas ir užkasamas karstas, jauti ir prisimeni iki gyvenimo pabaigos tą lelijų ir mirties tvaiką. Tačiau kai suvoki, kad tas žmogus daugiau niekad nepaspaus tavo durų skambučio ir  niekad neapkabins, norisi rėkti Dievui į veidą.  Sakoma, laikas viską pagydo… Bet per kiekvienas Kalėdas, gimtadienį ar kokį svarbų gyvenimo įvykį tu prisimeni, kad to tavo žmogaus taip trūksta šalia… Ir žaizdą tenka gydyti iš naujo.
    Daugelis sako, kad mirtis visada ateina per staiga, netikėtai, nesvarbu ar tai būtų buvus liga ar tragiška avarija. Atrodo budi dieną ir naktį prie ligonio, kad tik spėtum jį išgelbėti ar tiesiog paimti už rankos prieš paskutinį kartą jam užsimerkiant, bet va jis paima ir numiršta būtent tada, kai nubėgi iki parduotuvės. Tada graužiamės, kad nepasakėm tiek daug dalykų, kad neatsisveikinom. Bet ar kada bus žmogus pasirengęs atsisveikinti?? Galbūt todėl taip ir yra padaryta, nes kitaip ir tas kitas žmogus neištvertų, mirtų iš širdgėlos.
  Žmonės esam savanaudiškos prigimties. Būdama mažytė labai bijojau mirties, nes suvokiau, kad danguje nebus televizoriaus ir negalėsiu žiūrėti Santos Barbaros. Vėliau bijojau dar labiau, nes diedukas sakydavo, kad kai mane apženys, tik tada jau galės mirti. Tai buvau nusprendusi niekada gyvenime netekėti, kad diedukas nemirtų. Dabar mirties bijau sąlyginai. Savosios nelabai. Tik mylimų žmonių. Nes turiu su jais daug planų, neįgyvendintų svajonių ir nepasakytų gražių žodžių.
  Tą vienintelę dieną, kai palikau silpną dieduką namuose ir išėjau į egzaminą, atsisveikinant jis pasakė tik “Iki. Sėkmės!” . Tada nežinojau, kad čia paskutiniai jo žodžiai. Jei tik būčiau žinojus, būčiau pasakius, kad myliu ir meldusis. Ilgai negalėjau sau to atleisti. Dabar suprantu, kad yra dalykų gyvenime, kurie nuo mūsų, deja, nepriklauso. O tie žodžiai “Iki. Sėkmės!” dabar atrodo prasmingesni, nes visi kažkada susitiksime. Gyvenimas yra laikinas, tik tarpinė stotelė link amžinybės.