Visi turėjom svajonių. Maži berniukai užaugę norėdavo būti policininkais, o mergaitės ledų pardavėjom :) Viskas atrodė labai paprasta. Bėgant laikui, poreikiai, aišku, keitėsi. Dabar vartau paauglystės anketas, aptinku įdomesnių svajonių specialybių: manekenė, kareivis, vampyras, viršininkas, haros pardavėja… Taip sakant, fantazija linkusi plėstis :)) Dauguma esam laimingi, nes uždirbam arba, kad išvis dirbam. O kaip turėtų būti? Norėčiau daryti tai, kas man patinka ir už tai gauti pinigus :) Nors va mano pamotė įsitikinusi, kad geriausias darbas yra fabrike. Ateini, kažką padarai ir išeini. Kai kalbu jai apie tai, kad negalėčiau dirbti tokio bukinančio darbo, nes tada siela verktų ir nyktų asmenybė, ji žiūri išpūtusi akis ir nesupranta ką aš čia paistau. Tai gal taip ne visiems yra? Aš visada norėjau piešt, dainuot, vaidint… Kai nori visko, tai neišeina nieko. Taisyklė. Norėjau būti žurnaliste. Persigalvojau. Tada norėjau gyvent miško trobelėj ir rašyti knygas. Paskui nusprendžiau, kad taip nebūna ir mečiau tas mintis. Kartą svarsčiau kokia mano paskirtis šioje žemėje ir prisiminiau, kad suradusi savo 4 klasės bylą mokykloje perskaičiau ten įrašą: “vaiką priskirčiau prie vunderkindų”. Tada siaubingai išsigandau, nes šmėstelėjo mintis, kad ko gero kažkur būsiu iššvaisčiusi tas savybes. Kur? Jaučiu kažkur tarp tinginiavimo, vakaruškų ir Desperate housewives žiūrėjimo… Blogiausia yda, turbūt, plaukti pasroviui ir žiūrėti kas bus. Taip galim pražiopsoti visas auksines galimybes. Tiesą pasakius, buvau net sugalvojus, kad nesvarbu kuo aš būsiu, svarbu, kad kuo greičiau turėčiau vaikų. Bet dabar kai galvoju, tai atrodo tarsi bėgimas nuo svajonių įgyvendinimo. Nes taip tingisi kažką DARYTI :)) O kur dar suvokimas, kad gali nepavykti…
Grįžtant prie paauglystės anketų, nustebino keli pasikartojantys atsakymai. Į klausimą “kuo užaugęs norėtum būti?” draugai atsakė: “laimingu žmogumi” arba “geru žmogumi”. Ir iš tiesų, koks skirtumas? Jei visi atrastume, kas mus daro laimingais, ko gero ir patys būtume geresni. Tada turbūt negalvotumėm “ar aš tikrai darau, ką man reikia daryti?” :)
O aš supratau, kad noriu veikti kažką, nuo ko būtų gera kitiems :) Gal netrukus suprasiu ką :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą