Tu esi nuostabi

Pastaruoju metu akys vis užkliūna už straipsnių ar televizijos laidų, kur pasakojama apie tai, kaip mergaitės aukojasi dėl grožio, badauja, graužiasi, lygina save su kitomis ir daro su savimi velnias žino ką. Tačiau nereikia būti nei paauglei, nei labai baisiai, kad pažiūrėjus į tam tikras socialinių tinklų „divas“ pasimestum. Na, čia apie tas,  kur jų VISKAS šaukia: „Paimk mane, čia ir dabar!” Kartais aptikus tokią nuotrauką kyla tik pavydus „Nu joo...“ Bet šį sykį nerašysiu apie tuštybes ar dirbtinumą. Geriau padarykim eksperimentą. Pradedam.

Mano NEGATYVI charakteristika:

Pirmiausia, tai esu iš nykštukų giminės. Pati nykštukiausia – 155 cm. Jau nebeskaičiuoju kiek kartų sutikti seni pažįstami yra paklausę kada užaugsiu ar išreiškę pastebėjimą, jog nė kiek nepaaugau. Taip, jie vis dar mano, kad tai šmaikštu. Antras pagal populiarumą teiginys, ypač susipažinus su nauju žmogum, būna: „Kokia tu mažytė!”. Lyg pati to niekada nebūčiau pastebėjusi. Aišku, dar nuolatos kas nors klausia koks mano ūgis. Ar dažnai jūsų klausia ūgio?

Dėl šios mažytės priežasties kyla dar viena problema. Net nešiodama xs drabužių dydį, visada turiu kažką (daug) daryti, kad išvengčiau apibūdinimo „putlutė“.

Dar viena smulkmė – ne visada pavyksta sukontroliuoti savo skvarbų žvilgsnį. Nes kai viena akelė pavargsta, pasidaro tinginiukė. Aš kartais (dažnai?) žvaira, jei trumpiau.

Taip pat nuo ankstyvos paauglystės mane kamuoja draugeliai spuogeliai. Sakė praeis. Nė velnio. Daug darbo, laiko, pinigų ir vis vien rytais sunervina bent pora tų nenaudėlių. Veido oda tokia riebi, kad nuolatos atrodau lyg ką tik prabėgusi krosą ar išėjusi iš pirties.

Toliau. Iš prigimties esu labai šviesi. Kaip ir mano antakiai ir blakstienos. Todėl dažnai ryte nebūnu panaši į princesę.

Prie visų šių dalykėlių, kartu su svoriu sunyko ir mano krūtinė. Kažkada turėjau galimybę pasidžiaugti nesunykusia. Bet kartais pasvarstau, kuris variantas man priimtinesnis.

Na ir man neauga nagai. Va. Atrodo kaip vyro.

Mano POZITYVI charakteristika:

Man 27 metai.  Bet visur prašo paso. O jei prašo, vadinasi galvoja, kad man ne daugiau,  nei 17. Gal dėl to ūgio. Todėl man dažnai siūlo pagalbą, kai nešu sunkius krepšius, užleidžia įvairiose eilėse. Ir apskritai, labiau rūpinasi visi, globoja ir saugoja, nešioja ant rankų. Nes aš mažytė mergaitė blondinė.

Toliau. Vis neatsiranda raukšlių. Nebent juoko. Bet jos puošia.

Dar išsiaiškinau, kad genetiškai man labai pasisekė, nes savo kūno masės riebaliukus greitai galiu paversti į raumenis (gaila tik, kad anksčiau to neišsiaiškinau). O laibą liemenį padovanojo mama. Apimtis beveik niekada nesikeičia, tik džiugina.

Plaukai. Jie labai mane myli. Auga kaip ant trąšų. Kartais plaukai taip draikosi, kad net flirtuoja su praeiviais man pačiai to nežinant.

Lūpos. Man nereikia jų jokiais būdais pūsti. Ar apvedžioti lūpų pieštuku beveik iki pat nosies. Bet prisipažinsiu – bandžiau. Jaučiausi keistai, juokiausi, nes atrodžiau kaip grynų gryniausias klounas.

Na ir turiu šypseną. Ji yra mano šaltasis ginklas. Kartais net priešus palenkia. Dėl duobutės čia, turbūt. Tėčio dovana.

Ir šiaip, jaučiuosi geriau, nei kada nors anksčiau.

 REZIUMĖ:

Ar supratote, ką norėjau tuo pasakyti? Labai svarbu kaip žiūrite į save. Mes visos esame nuostabios, tik reikia tai suvokti. O suvokti tą galime tik tada, kai iš tikrųjų save mylėsime. Su visais trūkumais. Nes visada atsiras gražesnė už tave. Bet ar atsiras nuostabesnė? Ne, nes tu ypatinga.

Jūs visos esate labai gražios! Tam, kad tokios būtumėt nereikia vaizduoti ančių, panterų ar kentaurų. Vien tam, kad kažkas pasakytų, kokios esame gražios, nereikia pusvalandį selfintis su ilgai ruoštu vakariniu makiažu. Nes mes mylime save ir todėl mes esame gražios. Niekas nuoširdžiai nepamils žmogaus su menka savigarba.

Ir apskritai – investuokime ne tik į savo išorę. Išeikim į lauką, pasivaikščioti, įkvėpti. Sportuokim. Bendraukim. Kurkim. Nueikim į koncertą, atsiverskim knygą (ne vieną ir ne tik atsiverskim).

Nebūkim iškamšos, būkim asmenybės!

P.S. Padarykit ir sau tokias charakteristikas ;)

SKLEISTI ŠVIESĄ

   

   Praėjo maždaug metai nuo tos dienos, kai ėmiau jaustis beviltiškai nelaiminga. Bet supratau kai ką nuostabaus.

   Skleisk šviesą tiems, kuriuos myli ir pamatysi, kaip pasikeis tavo pasaulis. Atsirink žmones. Nustok bendrauti su tais, kuriems neturi už ką pasakyti "Ačiū". Nedalink savęs tokiems, kurie nedovanoja tau savo šypsenos nemokamai. Būk su tais, kurių dėka tampi geresniu!

   Kiekvieną rytą pabusdamas, kelkis ir surink save iš naujo. Būk geriausia savo paties versija! 

   Išeik iš savo komforto zonos ribų. Nors apsižvalgyti. Surizikuok padaryti tai, ko bijai. Koks skirtumas kas ką pagalvos, juk visa tai tavo! Bet nepamiršk: nedirbk darbo, kurio nekenti, nedaryk to, kas kelia šleikštulį. Negerk neskanios kavos, nevalgyk nemėgiamo maisto, nebučiuok abejingai ir kas dieną apdovanok save mažyčiais malonumais. Bark save nuolatos, bet tik po 1 minutę, o džiaukis nors pusvalandžiu ilgiau!

   Nešiokis savy ryšulėlį šviesos ir dovanok jį kitiems. Jei tik išmoksime būti laimingi patys sau, kas nors tikrai suras tą šviesą ir norės švytėti kartu.

   Puikiausias laikas keistis - dabar. Tad pirmyn!

Tyrimas: kodėl vyrams nesiseka sudominti panelių?

   Beveik prieš 8 mėn. užsiregistravau vienam pažinčių portale. Ne dėl to, kad ieškočiau kažko (turėjau tada vaikiną), bet tam, kad padaryčiau tyrimą. Kad įrodyčiau seniai aiškią tiesą, kaip šiais laikais vyrai nemoka tinkamai užkalbinti panelių, taip, kad jiems būtų atsakyta susidomėjimu. Su draugėmis, net su mama, labai ilgai diskutavom ta tema.

   Taigi. Pradžioje pagooglinau ir susiradau krūtiningos gražios blondinės selfį. Patalpinau foto ir iškart pasipylė laiškai. Meluoju. Laiškai pasipylė dar nuotraukos nespėjus įdėti. O juose labai plataus profilio pasiūlymai... Paskui pagalvojau, kad iš tikrųjų nesąžininga dėti ne savo nuotrauką, pažeidžiu kažkieno teises, be to, tyrimas kaip ir netikras būtų. Patalpinau tada jau savo, be jokių nuogybių, papų ar papūstų lūpyčių. Žodžiu, tiesiog. Ir nusprendžiau neatrašyti nei į vieną laišką, tik stebėjau. Galiu pasakyti, atrašyti nebuvo kilę nė menkiausio noro. Kad suprastumėt kodėl, truputis statistikos:

Buvo gauti 207 laiškai, iš kurių:

• 84 - su turiniu tik "Labas" arba "Labas, kaip sekas?", "Ką tu?" Kodėl taip darot?? Jei esate neišvaizdūs, deja, jūsų žinutė bus nuvyta užmarštin. Ir išvis, kam klausti žmogaus kaip sekasi, jei jo visiškai nepažįsti? Nei tau įdomu, nei jai norisi rašyt apie savo gyvenimą smulkiai. O jei atrašys, kad sekasi gerai, tai ko tada klausi? Apie orą ką nors?
• 15 - atsiunčia šypsenėlę, bučkį ar dar kokį, bala žino, veidelį. Čia dar blogiau. Merginai, kuri tavęs nepažįsta, tai neatrodo nei šmaikštu, nei gražu. Tai yra nuobodu.
• 13 - erotika ir šlykštalai. Vieni santūriau pasiūlo išdykavimą ir paramą, o kiti nesismulkina. Tų kur nesismulkina - daugiau. Labai išsamiai aprašo kaip kur viską laižytų, koks puikus būtų vergas, kaip reikia, kad jį pamindytų kojomis ir kaip per skaipą gali pasirodyti nuogutis. O dabar, tikrai nemeluoju (kas netikit, galėsiu nuprintscreenint), vienas net prie profilio foto patalpinęs ir labai buitinę savo penio nuotrauką... Kas taip gali daryti, pasakykit man??
• 50 - pasisveikinimas ir komplimentas. Banaloka, bet pripažinkim, komplimentai moterį glosto. Bent jau kelias sekundes. Tai nėra originalus variantas, bet tiek to, vienas iš geresnių, jei vėliau sudominsit kažkuo kitu.
• 3 - vedę. Jie gana kultūringi, pasisakė iš karto, kad vedę, ko nori ir kaip atsilygins. 
• 7 - senoliai. Labai atsiprašau, bet 40 -  60 m vyrai jaunoms panelėms netinka ir yra labai naivūs siūlydami draugystę. Bet už tai kaip pasitiki savim, rūpužės. Iš to kiti pasimokyt galėtų truputį.
• 23 - pasisveikinimas iš karto su kvietimu kavos ar vakarienės. Na ne pats blogiausias variantas, juk malonu. Bet kodėl mergina taip iškart turėtų sakyti: "Ok, einu." Viskam savas laikas, taip sakant, labiau pasistenkite. Kodėl mergina turėtų norėti iš karto bendrauti ir tuo labiau iš karto su jumis kažkur eiti?
• 8 - išsamūs aprašymai apie tai kokių rimtų santykių ieško. Gal ir būtų šaunu tie rimti santykiai, bet kam taip iš karto? Kaip reaguotų vyras, jei gautų žinutę: "Labas, aš Danguolė, siekiu savo tikslų, ieškau rimtų santykių, draugaukim." ? Taigi pasibaidytų. Tai moterys irgi ne kitokios, bent jau pradžioje tai tikrai. Dar pasitaiko eilėraščių visokių iš Pūko radijo repertuaro arba skambių frazių, tokių kaip: "Nusibodo vienatvės jausmas? Pavargai ieškoti ir nesurasti? Svajoji apie mylintį sielos draugą? Princą ant balto žirgo? Tai aš. Parašyk, nenusivilsi". Ne, na, negalima taip. Nebent moteriai virš 40. Bet ir tai.. Ji turi būti LABAI nusivylusi.
• 1 - iš buvusio. Irgi nelabai vykęs buvo užkalbinimas, bet iš solidarumo neviešinsiu.
• 1 - iš porelės, kuri norėtų padraugauti trejetuku.
• 1 - iš lesbietės.

    Gerai jau, 1 buvo įdomesnis, rašė: "Nu ir plaukai. Ką tu jiems darai??" Pastarajam atsakiau, nes prajuokino. Tiek to, prisipažinsiu, atrašiau dar dviems, nes buvo man jie gražūs.Vadinasi, išimtys galioja tik labai gražiems vyrams. Bet ir tai, ne visada.

  Koks moralas? Moterys, nekiškite nosies į pažinčių portalus, ten nieko gero nėra. Vyrai, pasitempkite, nebijokite būti originalūs.

Labanakt.

Dėlionė

   

   Šiandien draugas sakė užrašyt viską, nes tada mintys materializuojasi. Gerai. Užrašau. Aš dėlioju savo gyvenimo dėlionę. Po truputį. Atsargiai. O kartais visai beprotiškai grūdu trūkstamą dalį į paveiksliuką. Ir pykstu, kai akivaizdžiai netelpa. Neįsipaišo. Tada susinervinu, nes suvokiu, kad kažkas tą dėlionę dėlioja už mane. Ir kaip drįsta! Juk tuomet aš turiu išardyt ir dėlioti iš naujo. O dėlioti man nepatinka. Nes aš ir taip daug galvoju, o čia, dar ir dar! Jei man kas mokėtų algą už galvojimą, tai seniai būčiau milijonierė. Tvinksi smilkiniai net. Atrodo sprogs galva. Pasižiūriu į veidrodį. Ne, viskas tvarkoj. Kaip ir tas faktas, kad nevalgyti man tinka.

   Dėlioju toliau ir susivokiu, kad dėliok žmogau nedėliojęs, bet egzistuoja toks dalykas kaip drugio efektas. Ar girdėjot apie tokį? Na, kai tikima, kad vien tik mažytis drugelis, savo sparnų virpesiais gali pakeisti tūkstančio žmonių likimus. Ir tai yra įrodyta. Visi įvykiai turi savo grandines. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Aš, aišku, kartais per vėlai suvokiu tas grandines, na bet taip tikrai yra. Gal todėl, mes, žmonės, kartais elgiamės visiškai nelogiškai. O visa tai tik tam, kad vėliau suprastume kažką labai svarbaus. Viskas, kas vyksta, vyksta tikrai ne šiaip sau. O šiandien aš prisiminiau geriausią dalyką - kiekviena pabaiga visada yra kažko naujo pradžia. O pradžia man šypsosi. Ir laukia.

Apie artumą

  

 Dažnai susimąstau ką man reiškia mano gyvenime sutikti žmonės. Vieni tik prabėga kaip pakeleiviai, kiti po savęs palieka kažką, o dar kiti ateina visam laikui. Tai vadinu artumu. Kai užsimezga ryšys, kurio neįmanoma nutraukti. Vadinkit tai likimu, karma, kaip norit. Aš tai vadinu meile. O dar tiksliau - sielos draugais. 

     Ir šį sykį aš kalbu apie žmones, kurie mane labiausiai įkvepia. Kurie vieni iš nedaugelio mane IŠ TIKRŲJŲ pažįsta ir priima tokią, kokia aš esu. Tai yra lobis. O aš turiu visą lobyną.

    Kad ir kaip man patiktų ironija, bet iš tiesų aš labai sentimentali. Būtent todėl tiksliai atsimenu kada prasidėjo draugystės užuomazgos. Pvz, Veronikai aš, kaip naujokė, rugsėjo 1 - ąją labai nepatikau. Matyt, dėl tos keistos skrybėlės, kurią versdavo nešioti mama. Todėl prireikė daugiau laiko užsitarnauti Verutės malonę. Tačiau kai abi vienintelės iš klasės atsilikome bėgant krosą, iškart radome bendrą kalbą. Su Gintare buvo atvirkščiai, tai ji man nepatiko. Atsikraustė į mūsų rajoną mat kažkokia. Nenorėjau su ja draugauti, nes ji žaisti į kiemą išėjo apsiavusi per dideles purvinas tapkes.       O ryškiausias pirmas prisiminimas apie Algirdą išnyra, kai antroj klasėj jis paslėpė ir nenorėjo man atiduoti pažymių knygelės. Tuomet iš visų jėgų spyriau jam į pilvą. Paradoksas, bet būtent tada ir susibičiuliavom. Su tuo smurtu išvis kažkokia mistika, kai pagalvoju... Gintare, ar pameni, kai pas Artūrą susistumdėm ir tu mano galvą piktybiškai trinktelėjai į durų rankeną? Matyt, nuo meilės iki neapykantos tikrai tik vienas žingsnis...

      Kas dėl artumo, tai sakoma, kad jeigu žmogus rašo dienoraštį, reiškia, jis yra vienišas ir neturi kam išsipasakoti. Aš, Verutė ir Gintė juos rašėm labai įnirtingai. Ir po kiek laiko, periodiškai, sėdėdavom, skaitydavom viena kitos garsiai ir juokdavomės. Priplaukusios, kitaip nepasakysi. Kaip ir tas faktas, kad su Gintare ir Deima ėjom į Akropolį stebėti žmonių reakcijos į save. Gintė vilkėjo mamos teatro batuoto katino kostiumą, o mes VISKĄ, ką radom kuo keistesnio. Arba dar - ėjom naktį kebabų nemenką kelio gabalą tik su pižamom. Kad netyčia liūdnai nesibaigtų - pasiėmėm šunį. Su Algirdu ne mažiau linksma. Kartais būdavo taip smagu, kad Stripeikienė išmesdavo mus abu iš savo ekonomikos pamokų. Tada Veronikai būdavo dėl mūsų gėda. Pykdavo, kad Algirdas išsidirbinėja, o aš dar ir prisidedu prie jo, vietoj to, kad geriausią draugę palaikyt. Apskritai, tai kartais V pasiskundžia man, kai A kaip nors ne taip elgiasi (juk visos moterys skundžiasi). Bet aš labai dažnai šypsausi paslapčia. Nes kartais kaip aš jį suprantu! Gal dėl to, kad esam gimę panašiu metu. Ir kaip man velniškai pasisekė, kad mano geriausia draugė ištekėjo būtent už jo!

     Nežinau ar man kada būna linksmiau, nei kai esame visi keturiese. Tada laikas praranda prasmę. Nes jausmas bendraujant yra išlikęs tas pats, kaip visada. Ar kai mums buvo 10 metų, ar 16, ar kai jau 26. Tai aš vadinu artumu. Ryšiu. Ir visai nesvarbu, kad A ir V kuria šeimą kitam mieste, kad G gyvena kitoj valstybėj, nesvarbu kiek matomės ar nesimatom, kiek šnekam ir nešnekam. Tiesiog gera žinoti, kad tai tie, kuriems nutikus nelaimei galiu skambinti vidury nakties. Arba, kurie išties nuoširdžiai džiaugiasi dėl mano laimės. Prieš kuriuos nebijau apsikvailint, kurie klauso tas pačias mano istorijas per naujo ir vis tiek taip pat juokiasi. Jie tie, kuriems negaliu meluoti. Negaliu, nes nereikia.

     Sakoma: "Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu." Dėl jūsų aš jaučiuosi geresniu žmogumi. Draugai, jūs esate mano pergalės šokis, geriausias vaistas bjaurią dieną, mano Kalėdos, ledai vasarą ir kepurė žiemą. Dažniau turėčiau tą sakyti. 

         Ir tu, žmogau, jei turi bent vieną tokį draugą, esi pats turtingiausias. Mylėk ir tave mylės!

Ko ne Vilnius arba kodėl aš myliu Kauną!

1. Nes mes turim Žalgirį (kad ir koks banalus šis punktas bebūtų). Nu sakykit ką norit, mes turim krepšinį! Jo dvasią, džiaugsmą ir visišką pamišimą įsišaknijusį. Jei pvz, vaikščiotumėt parke ir labai norėtumėt, galėtumėt net užuosti krepšinį ore.
2. Mes turim duobių. Už tai turim kuo pasiskųst. Tikras pilietis visada privalo turėti kuo pasiskųst.
3. Mes turim gražių kauniečių. Pasitempusių. Kad ir vienodų. Esat girdėjusios kada už nugarų pašiepiant: „Oo, kaunieeeeetės,<pypt>, atvarė“? Kas sako, kad Vilnius madų sostinė, tai nežinau.. Nebent Gedo prospekte... Nes tikros miegamųjų rajonų vilnietės atrodo kaip kaimietės. Rožiniai treningiukai, playboy zuikučių atributika, leopardai/tigrai/zebrai arba priešingai – a la bohemiškas/ bodebiliškas stilius (pvz, sutrini plaukai, odinė suknelė prie + 35 ir išlindusių KUMPIŲ KUMPELIAUSKŲ).  
4. Myliu Kauną, nes čia kaimas (taip, aš tą pasakiau)! Čia visi visus pažįsta. Arklio brolio švogeris ir t.t.
5. Mes neturime kasininkių kalbančių tik rusiškai arba lenkiškai. „Labas zdienas, sorak piatc centasas, d... m... dokite“. Prisiekiu, tikrai negalvojau, kad mane ten gyvenant šitai taip nervuos! Supraskite teisingai, aš tolerantiška tautinėms mažumoms, tikrai. Mano geriausia draugė rusė, bet ji net ir už mane geriau išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Nėr pateisinimų.
6. Kaune (vis dar) yra mikriukų! Aš nevairuoju (vis dar), todėl jie man labai patinka. Kaune nėra tokių spūsčių! Sostinėj į darbą eidavau pėstute, nes būdavo greičiau, negu pasivėžinti viešuoju 3 stoteles piko metu.Vieną sykį, išvis – nuo stoties iki Kauno atvykau autobusu per tokį patį laiko tarpą kaip ir draugas, kuris važiavo mašina nuo stoties iki Perkūnkiemio.
7. Myliu savo miestą, nes čia daug medžių, vandens, nes Laisvės alėja sena. Bet ji Laisvės alėja! Dar vilniečiams nepatinka mūsų senamiestis. Sako: „Kas čia per senamiestis?“ arba: „O kur centras jūsų? Čia jūsų centras???“. Kaunas yra intymus. Kaip ir Kauno senamiestis. Ne kiekvienam suprast. Čia man praeiviai šypsosi. Net naktį. Sako, marozų miestas, tas Kaunas. Na taip, gal. Bet mėlynę po akim gavau tik vieną kartą. Netyčia. Vilniuje. Koks sutapimas!
8. Tikras kaunietis visada didžiuojasi savo kilme. Į Vilnių kada ne kada, iš miestų miestelių, suvažiuoja žmogelių, daugelį metų pragyvena ten ir SLEPIA, kad kažkada buvo kitaip.
9. Mūsų niekas nemėgsta. Nes mes vieningi!

P.S. Be pykčių. Aš draugiška, myliu visus žmones iš esmės, nesvarbu iš kur jie. Peace.

Mano super herojė

    

  Ar turite žmogų, dėl kurio galėtumėt paaukoti savo gyvybę? Kurį suvoktumėt ne kaip savaiminę duotybę, o dovaną?

     Aš tokį turiu, jau net 18 metų. Nuostabią draugę. Ji yra pati tikriausia Šeima. Ne sesuo. Tarp seserų gi ir peštynių, ir pavydo priepuolių,  neretai pasitaiko. Taigi, ji yra kur kas daugiau nei draugė, bet geriau negu sesuo. Tarp kitko, kažkada seniai, viena teta, mums mergaitėms, rimtu tonu aiškino, kad niekada negalėsime turėti vaikų, nes mylim viena kitą. Ko tik žmonės neprisigalvoja... Nors mes labai ne lesbietės. Net labai.

     Iš esmės, buvom keisti vaikai. Nuo antros klasės diskutuodavom ne tik apie Kalėdų senelio egzistavimą, bet ir apie amžiną meilę, socialines problemas, mirties bausmę ir pan. Matyt, dėl to ir sulipome, nes buvom tokios pačios. Pvz, vietoj to, kad Veronika pasidalintų savo barbėm, ji mane mokė rusų kalbos. Su kreidelėm, lenta, knygom. Kaip pridera (kas keisčiausia, kad tikrai išmokė!).

      Nuo pat vaikystės mums leisdavo vienai pas kitą nakvoti, o tėvų net neklausdavom ar draugė gali ateiti į svečius, būdavo tik pateikiamas faktas: "Ateis Veronika". Ir taip iki šių dienų. Tokiu būdu, kai jau buvom antrokės, draugė mane nusivežė pas savo senelius atostogoms. Jų leidimo niekas neprašė. Ten turėjom savo laboratoriją (degindavom flomasterius ir darydavom tirpalus iš vaistų). Senelių miegamajame. Nuomonės vėl neklausėme (bet sklindantys kvapai jų nežavėdavo). Tačiau kai naktį lunatikuodama įsiropščiau į diedukų lovą, pamenu, ryte labai nervavausi, maniau, kad draugystė baigėsi. Bet ne gana to, mes abi nusprendėm padaryti draugėmis ir savo mamas. Tikrai neprašovėm.

     Galų gale, net Verutės kaimynai visą laiką galvojo, kad aš jos sesuo. Nes turėjau raktus, vedžiodavau jos šunį ir vasaromis saugodavau butą, kol ji su šeima atostogaudavo Rusijoj. Aš, savo ruožtu, kol būdavau darbe, palikdavau ją bendrauti su savo vaikinu. Eidavo jie apsipirkinėti, gamindavo, dar kažką veikdavo. Kartais kažkas pamatęs klausdavo ar man tai ne keista, bet aš galvodavau: "Žmonės, apie ką jūs??". Nėra pasaulyje žmogaus, kuriuo labiau pasitikėčiau. Ir laimėj, ir nelaimėj.

     Dabar jau gyvenam skirtinguose miestuose. Todėl dažnai kontaktuojam virtualiai. Ir man labai patinka, kad tai vyksta be jokių užknisančiai mandagių įžangų: "Labutis, kaip tau tau sekasi?" ir t.t. Žinutės plaukia bet kuriuo paros metu ir be ceremonijų. Pvz,: "Įsivaizduok. Man nutiko tas ir tas. Kaip jis taip galėjo?? Beje, nusipirkau suknelę. Atrodo nekaip. Dabar ėdu. Oras pasakiškas. Kaip tavo mama?". Tas moteriškas bruožas viską suplakti į vieną... Bet aš visada suprantu apie ką mes.

     Mūsų draugystėje, iš tiesų, yra labai daug kritikos. Bet tik dėl to, kad niekada viena ant kitos nepykstam. Be to, mėgstam pasijuokti iš savęs, gal dėl to taip puikiai sutariam visus tuos metus. Pvz, yra gana normalu, kad ji pamačiusi mano naują kepurę pasakys: "Jėzau, kas čia per daiktas?", o aš radusi parduotuvėje baisią beformę palaidinę su močiutės kalnieriuku, paduosiu jai, sakydama, kad tai jos stiliaus. Bet ji juokdamasi pasiima pasimatuoti.

     Mes niekada neįsižeidžiam. Nors ji vienintelis žmogus, kuris man išdrįsta tiesiai šviesiai pasakyti: "Nu ir supjovei čia grybą", "Susiimk!", "Kartais man atrodo, kad tu kuoktelėjusi" ir pan. Bet kas kitas pasakys, jei ne draugas? O jei jau ji tai sako, vadinasi, gal tikrai kažką man reikia daryti kitaip. Tačiau kartais mūsų nuomonės nesutampa. Dažnai Veronika prisigalvoja keisčiausių idėjų ir dėl to liūdi. Tada verda karšta diskusija ir po daugybės argumentų aš išgirstu: "Tu teisi". Ir smagu ne dėl to, kad "cha, aišku, aš teisi", bet todėl, kad draugė nebeliūdi!

    Labai dažnai mes numatom viena kitos istorijų baigtį. Ypač meilės srity. Turbūt, todėl, kad ji geriau  pažįsta mane, negu aš pati. Aš ją taip pat. Dažnai man sako: "Nedaryk to, Gintvile". Aš kartais paklausau, nors dažniausiai ne. Bet ji niekada nesmerkia ir nesako: "Sakiau!". Ji kantriai išlaukia momento, kol pasisodins mane, paduos arbatos ir pasėdėsim tyloje. Kartais nedrąsiai tarsteli: "Ką padarysi, G". Na ir tada jau nagrinėjam strategijas iš serijos "Kąą dabar daryyti??". Ir jai visada įdomu. Kaip gera turėti žmogų, kuriam išties rūpi kas vyksta tavo gyvenime. Jos vestuvių išvakarėse visą naktį negalėjau užmigti. Iš laimės, turbūt. Vis plaukė prisiminimai visokie apie judviejų istoriją, kad net truputį pasijutau kažkokia liguista.

     Aš dažnai kažkokiu atgamtiniu būdu įsiveliu į visokias absurdiškas istorijas, todėl kartais dingstu iš horizonto. Labai blogas bruožas. Tada sulaukiu žinutės: "G, ar tu gyva?". Jei ji sulaukia tik trumpo "Taip", žino, kad vaizdingo paaiškinimo tikrai sulauks, bet dabar ne metas. Tikras draugas visada žino kaip ir ko klausti ir kada patylėti.

    Kartais, kai pasitaiko bjauri diena, aš perskaitau mūsų susirašinėjimus ir juokiuosi balsu viena atsisėdus, nes mes labai šmaikščios būname viena kitos atžvilgiu. Dar esam žiaurios pletkų bobos... Bet kas gali būti smagiau už pasišaipymus iš juokingų ar bukų žmonių su geriausia drauge pašonėj?

    Mes visada saugome viena kitą. Pvz, nuo neatmenamų laikų, šventėse viena visada linksmindavosi gerokai mažiau negu kita. Kad objektyviai vertintų ir matytų realią situaciją. Tai nerašyta ir niekad neaptarta taisyklė.

    Atrodo, mes tokios skirtingos! Aš sangvinikė, ji cholerikė. Ji pesimistė, aš optimistė (bent jau jai taip atrodo...). Ji ambicinga, o aš labiau priklausoma nuo vėjo krypties. Ji teisininkė, aš filologė. Ir vis tiek, kaskart pažiūrėjusi į Veroniką šypteliu, nes matau savo sielos atspindį.

    Matyt, kažką labai gero būsiu padariusi gyvenime, kad Dievas man ją atsiuntė, ir dar taip anksti! Nežinau koks žmogus būčiau šiandien, jei ji nebūtų tapusi mano geriausia drauge.

    Tiek prirašiau, o matau, kad vis tiek man neišėjo perteikti tiek meilės, kiek norėjau. Tiesiog ačiū tau ir ačiū Dievui.