Dabar ypač populiarus komplimentas, yra pasakymas "tu esi labai nuoširdus". Bet kiek tiesos tame? Ar toks dalykas nėra ties išnykimo riba? Ar nuoširdus yra nuoširdus?
Kartais žmogus dengiasi nuoširdumu, slopindamas savo gėdą, kurią jaučia dėl susikaupusio pykčio. Pavyzdžiui: "Nuoširdžiai pasakius, aš tikrai tau atleidau". Geriausiu atveju, tai gali reikšti, kad žmogus galbūt norėtų tą pasakyti, bet toli gražu, taip negalvoja.
Aišku, negalima užsispyrus galvoti, kad visi žmonės yra veidmainiai ir kad visi meluoja. Tiesiog pasaulis dažnai skatina toleranciją, diplomatiją, apskaičiavimą... Taip pat, iš baimės prarasti mylimą žmogų, neretai nutylime kas mums guli ant širdies. O gal be reikalo? Juk sako: "Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės žemėje". Bet tai tiesa! Jiems nerūpi kitų nuomonė, jie tiesiog gyvena, jaučia, daro, mato. O patys nuoširdžiausi yra vaikai. Kiekvienas jų žodis ar mimika. Jiems nieko neišeina nuslėpti. Ir tai žavu. Ir atrodo, taip paprasta šitaip gyventi. Mažylis sako: "Šita suknelė negraži", "Aš dabar tavęs nebemyliu", "Aš tavęs bijau". Ir ką mes darome? Supykstame? Įsižeidžiame? Ne. Nusijuokiam ir apkabinam. Nes tai besąlygiška meilė. Nes vaiko lūpomis kalba tiesa, kuri neturi jokių piktų kėslų. Vėliau žmogus bręsta, formuojasi, keičiasi, daug visko patiria. Ir išmoksta gudriai manipuliuoti "nuoširdumu".
Ar visiems reikia to nuoširdumo? Nežinia kaip pažiūrėsi. Man visada norisi išgirsti "arba gerai arba nieko". Bet negyvensi gi visada iliuzijų pasaulyje. Kita vertus, galima pasiekti netgi tokį lygį: būti nenuoširdžiu, bet įtikinti save, jog yra priešingai.. Taip žymiai lengviau. Tačiau anksčiau ar vėliau visa tai atsisuka prieš tave patį.
Žodžius galima suvaidinti. Galima pakelti balsą, pakeisti intonaciją ir tos pačios mintys kaskart suskambės vis kitaip. Ne veltui sakoma: "Svarbu ne KĄ sakai, o KAIP sakai". Bet veiksmų nesuvaidinsi. Nuoširdumas slypi juose. Juk niekada nesuvaidinsi nuoširdaus juoko. Kvatojimo. Nuoširdumą matai akyse. Šypsenoj. Kad ir susiraukusioj rūškanoj veido išraiškoj, bet vis vien - nuoširdu, taip?
Aš pasakysiu kas man yra nuoširdu. Nuoširdu - eilėraščiai, pasislėpę giliai spintoje, dulkėtam sąsiuvinyje. Tai taip nuoširdu ir asmeniška, kad nevalingai bijai, jog kažkas pamatęs sutryps, pasijuoks iš tavo to nuoširdumo. Nuoširdu yra verkti. Vienam. Tyliai. Kai niekas nemato. Arba pažiūrėjus gražų filmą ar perskaičius įkvepiančią knygą. Nuoširdu yra sau pripažinti, kad didžiausias tavo priešas esi pats tu. Nuoširdu yra rėkti. Iš pykčio. Nes tu taip jauti. Tą akimirką. Ir nemanipuliuoji.
Nuoširdu yra kvėpuoti lietum, juoktis saulei ir šokti medžiams. Ir dainuoti iš visų plaučių širdim. Ir mylėti. Tyliai, garsiai, bet kaip. Bet nesavanaudiškai. Iki nukritimo, iki paskutinio atodūsio. Iki visų žiemų ir pavasarių. Be principų, išdidumo ir baimės.
Kiek dar daug žmogui reikia išmokti...
