Dažnai susimąstau ką man reiškia mano gyvenime sutikti žmonės. Vieni tik prabėga kaip pakeleiviai, kiti po savęs palieka kažką, o dar kiti ateina visam laikui. Tai vadinu artumu. Kai užsimezga ryšys, kurio neįmanoma nutraukti. Vadinkit tai likimu, karma, kaip norit. Aš tai vadinu meile. O dar tiksliau - sielos draugais.
Ir šį sykį aš kalbu apie žmones, kurie mane labiausiai įkvepia. Kurie vieni iš nedaugelio mane IŠ TIKRŲJŲ pažįsta ir priima tokią, kokia aš esu. Tai yra lobis. O aš turiu visą lobyną.
Kad ir kaip man patiktų ironija, bet iš tiesų aš labai sentimentali. Būtent todėl tiksliai atsimenu kada prasidėjo draugystės užuomazgos. Pvz, Veronikai aš, kaip naujokė, rugsėjo 1 - ąją labai nepatikau. Matyt, dėl tos keistos skrybėlės, kurią versdavo nešioti mama. Todėl prireikė daugiau laiko užsitarnauti Verutės malonę. Tačiau kai abi vienintelės iš klasės atsilikome bėgant krosą, iškart radome bendrą kalbą. Su Gintare buvo atvirkščiai, tai ji man nepatiko. Atsikraustė į mūsų rajoną mat kažkokia. Nenorėjau su ja draugauti, nes ji žaisti į kiemą išėjo apsiavusi per dideles purvinas tapkes. O ryškiausias pirmas prisiminimas apie Algirdą išnyra, kai antroj klasėj jis paslėpė ir nenorėjo man atiduoti pažymių knygelės. Tuomet iš visų jėgų spyriau jam į pilvą. Paradoksas, bet būtent tada ir susibičiuliavom. Su tuo smurtu išvis kažkokia mistika, kai pagalvoju... Gintare, ar pameni, kai pas Artūrą susistumdėm ir tu mano galvą piktybiškai trinktelėjai į durų rankeną? Matyt, nuo meilės iki neapykantos tikrai tik vienas žingsnis...
Kas dėl artumo, tai sakoma, kad jeigu žmogus rašo dienoraštį, reiškia, jis yra vienišas ir neturi kam išsipasakoti. Aš, Verutė ir Gintė juos rašėm labai įnirtingai. Ir po kiek laiko, periodiškai, sėdėdavom, skaitydavom viena kitos garsiai ir juokdavomės. Priplaukusios, kitaip nepasakysi. Kaip ir tas faktas, kad su Gintare ir Deima ėjom į Akropolį stebėti žmonių reakcijos į save. Gintė vilkėjo mamos teatro batuoto katino kostiumą, o mes VISKĄ, ką radom kuo keistesnio. Arba dar - ėjom naktį kebabų nemenką kelio gabalą tik su pižamom. Kad netyčia liūdnai nesibaigtų - pasiėmėm šunį. Su Algirdu ne mažiau linksma. Kartais būdavo taip smagu, kad Stripeikienė išmesdavo mus abu iš savo ekonomikos pamokų. Tada Veronikai būdavo dėl mūsų gėda. Pykdavo, kad Algirdas išsidirbinėja, o aš dar ir prisidedu prie jo, vietoj to, kad geriausią draugę palaikyt. Apskritai, tai kartais V pasiskundžia man, kai A kaip nors ne taip elgiasi (juk visos moterys skundžiasi). Bet aš labai dažnai šypsausi paslapčia. Nes kartais kaip aš jį suprantu! Gal dėl to, kad esam gimę panašiu metu. Ir kaip man velniškai pasisekė, kad mano geriausia draugė ištekėjo būtent už jo!
Nežinau ar man kada būna linksmiau, nei kai esame visi keturiese. Tada laikas praranda prasmę. Nes jausmas bendraujant yra išlikęs tas pats, kaip visada. Ar kai mums buvo 10 metų, ar 16, ar kai jau 26. Tai aš vadinu artumu. Ryšiu. Ir visai nesvarbu, kad A ir V kuria šeimą kitam mieste, kad G gyvena kitoj valstybėj, nesvarbu kiek matomės ar nesimatom, kiek šnekam ir nešnekam. Tiesiog gera žinoti, kad tai tie, kuriems nutikus nelaimei galiu skambinti vidury nakties. Arba, kurie išties nuoširdžiai džiaugiasi dėl mano laimės. Prieš kuriuos nebijau apsikvailint, kurie klauso tas pačias mano istorijas per naujo ir vis tiek taip pat juokiasi. Jie tie, kuriems negaliu meluoti. Negaliu, nes nereikia.
Sakoma: "Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu." Dėl jūsų aš jaučiuosi geresniu žmogumi. Draugai, jūs esate mano pergalės šokis, geriausias vaistas bjaurią dieną, mano Kalėdos, ledai vasarą ir kepurė žiemą. Dažniau turėčiau tą sakyti.
Ir tu, žmogau, jei turi bent vieną tokį draugą, esi pats turtingiausias. Mylėk ir tave mylės!
