Telemarketingo džiaugsmeliai

      Dažnas stebisi kaip sugebu susirasti darbus, tokius na... specifinius :D Ir žinot ką, kada nors reiks parašyt knygą. Nes kiekvieno iš mano "perliukų" patirtis neįkainojama. Pradžia "įdomiųjų" darbų buvo telemarketingas. Ateini prie savo būdelės su telefonu ir pc ir iškišinėji nuostabią televiziją ar pan. paslaugas. Būta nuostabių akimirkų :D

Pagrindiniai klientai: 

      PENSININKAI. Sudėtingiausias prisistatymas: "Jums skambina Gintvilė iš TEO". Man mano vardas gražus, bet sukelia daug problemų. Nes pirma išgirstu "Kaaas??" arba "Kokiaa?? Lidvida iš teatro??". Dar dažnai būdavo, kad senoliai mano, kad skambina iš televizijos, tada sukrunta visa šeima ir šūkčioja iš džiaugsmo.

Liūdniausia, aišku, būvo neprigirdintys senoliai. Bet po kokių 40 skambučių ir nuovargio imdavo isteriškas juokas, tuo labiau kai šalia esantis būrys kolegų darydavo tą patį - rėkdavo kiek gali į ragelį pasiūlymą ir kokie puikūs yra kanalai arba aiškindavo kas yra skaitmeninė televizija. Garsiai. Labai garsiai. O neduok Dieve, reikia sužinoti asmens kodą užsakymui. Viskas. Mirtis. Išpila prakaitas. Neduoda. Arba dar blogiau - neranda. Senolis pasako viską: kada ir kur pasą išdavė, kada gimė, begales skaičiukų, bet va asmens kodo neranda. 

      Bet šiaip jau pensininkai dažniausiai draugiški, pasipasakodavo viską: kaip gyvena anūkai, kur pirko pieną, ką nuveikė per dieną, kviesdavosi ir į svečius buteliuko.

      RĖKSNIAI. Rėkdavo dažniausiai ant Kubiliaus arba konsultanto. Jei ant Kubiliaus tai turėdavau išklausyti visą litaniją apie seimą, emigraciją ir šildymą. Jei ant konsultanto (t.y. manęs), tai dažniausiai būdavo padriki žodžiai: "svolačiai", "vagys", "apgavikai", "banditai", "aferistai"... Et, kad būtų jie žinoję, kad veltui jie tiek plyšauja... Tuo laiku būdavo užspaudžiamas "mute" mygtukas (kad klientas nieko negirdėtų ką jam sakai) ir: 

a) žeriami "gražiausi" žodžiai jam atgal

b) vyksta kiekvieno žodžio kolegoms perdavimas ir aptarimas

c)kolektyviškai garsiai sprendžiami kryžiažodžiai

d) vyksta grožio procedūros pertraukėlė (nagų lakavimas, antakių pešiojimas)

Būdavo smagu :D Na išskyrus tuos atvejus, kai diena prasidėdavo tuo, kad klientas tave pasiųsdavo na*ui kelis kartus (nes reikėdavo dar ir parduot kažkam kažką).

      IŠKRYPĖLIAI. Deja, dažniausiai tai būdavo tie patys senoliai. Kartais išgirsdavau ragelyje šniokštimą: "Man patinka merginos su trumpais sijonais". Žmogus, aišku, pasimeti, pakartoji dėl ko skambini, bandai išsiaiškinti poreikius, bet senolis iškrypėlis tave ignoruoja ir vėl sako "Man patinka merginos su trumpais sijonais". Tada bandai išsisukt iš padėties (ragelį padėti draudžiama), siūlyt produktą. Bet išgirsti tylą. Dar truputį tylą ir vėl švokštimą: "Man patinka merginos su trumpais sijonais". Beje, tąsyk tai buvo pardavimas :D

Šiaip jau man patinkdavo pasikalbėti su senučiukais, atrodydavo mieli tokie, geri. Kol vieną sykį išgirdau iš vieno, kad "Dievuliau, kokia tu jaunutė. Būtų gaila subadyti." Ot pirdylos duoda.

      NESTABILIOS PSICHIKOS. Tokių nėra pasitaikę labai daug, bet atvejai vienetiniai. Niekada nepamiršiu  vieno kliento su kuriuo pokalbis truko daugiau nei valandą ir kalbėjo tik jis vienas. Niekaip man nepavykdavo įsiterpti, kad ir kaip norėdavau, neįmanomas dalykas. Bet daug apie jį sužinojau. Prisistatė vardu ir pavarde, nes pasak jo jis yra labai žinomas fotografas, agronomas, verslininkas, menininkas ir visų galų meistras. Atsiprašė, kad ilgai nekėlė ragelio, nes buvo duše, mat skutosi, nes vakar rengė didelį vakarėlį, nes pasirašė milijoninį kontraktą su Skaisgiriu. Toliau pasakojo kaip vystosi jo verslas, kada jis ir kokiuose miestuose ir šalyse atidarys parodas, kuo skiriasi vieni fotoaparatai nuo kitų, išvardino visas firmas, megapikselius, šūdapikselius ir bala žino ką. Tada pasakojo kaip jam sekėsi prastai su moterimis, kad buvo susidėjęs su lesbiete, klausė ar aš esu tradicinės pakraipos. Pasakojo koks yra turtingas, kiek turi firmų,  telefonų, akcijų ir planšetinių kompiuterių (paskui siūlėsi atvažiuoti mikriuku pasiimti telefono kurį jam siūliau).      

      Gaila jau nepamenu visos tos greitakalbės šizofrenijos. Bet kas baisiausia, kad tuo metu dirbau Bitėje, kur klientas galėdavo pasiskambinti konsultantei, nes linija nebuvo blokuojama. Tai tas nevisprotis vis man skambindavo iš skirtingų numerių: "Laba diena, čia Sigitas iš Kėdainių , ilgai jums negaliu prisiskambinti kažkodėl", sakydavo ir toliau kalbėdavo apie savo gyvenimą ir nieko neužsisakydavo. Galų gale pradėjo siūlyti "darbą telefonu dėl gražaus balso", tada į restoraną, į fotosesiją. Kai išėjau iš darbovietės, neįsivaizduoju kaip, bet susirado mane net per feisbuką :D Gyvenime, nesu dar bendravusi su tokiu, tikrai :D

      Iš telemarketingo pasisėmiau kantrybės. Mama sakė, tokio darbo ir už milijonus nedirbtų. Bet man buvo linksma. Linkėjimai pasilikusiems ;)

p.s. sekantys rašiniai bus apie kitus darbus: lošėjų ypatumus ir vaikščiotojus pasižiūrėti puodo už tūkstantį litų.

 p.s. pridedu ir video, apklausos nepatenkintai klientei http://www.facebook.com/photo.php?v=2095022328472&set=vb.1032727823&type=2&theater

Sveiki, rašo Lady Gaga

     

   Labas vakaras, gerbėjai. Rytoj laukia naujas koncertas, tai išsiploviau galvą su smėliu. Kad geriau stovėtų. Nes darysiuos žiauriai fainą šukuoseną su lašišos galva. Girdėjau, kad geriau prilimpa su smėliu. Viskas tik dėl jūsų. Noriu būt ne tik mylima, bet ir originali (mėsos gabalų suknelė jau seniai visiems atsibodus). Dar laukiu skambučio iš dizainerio, siuva man staniką tokį žiauriai fancy, iš tarakonų lavonų. Gal neapsivems. Nors dabar gi žiauriai madoj vemt. Tiek siuvant, tiek koncerto metu. Ką jūs galvojat, aš šiaip sau vėmiau?? Ne, juk Bieberis kai taip padarė, tai iškart topuose praspjovė mane, teko kapanotis. Nors gal ne tų grybų buvau užėdus.. Nepamenu db jau. Sorry, kas nematė. Bet aukcione greit turėtų pasirodyti mano apvemta vintažinė maikutė (nebijokit, padarysiu konkursą, linkiu visiems sėkmės laimėti). Bet blem, tie kritikai tai atsibodo man žiauriai. Tipo, jiems geriau ta stora nuobodybė Adelė?? Aš juk tokia talentinga, tai ir noriu parodyti, kad auksas ir šūde blizga ("šūdas", hmm, kažkokia mintis kostiumui man jau ateina) Nu ne visi tokie protingi.

    Nu ok, jau migdomieji pradėjo veikti, tai pasimatysim rytoj, turiu jums afigienas dvi naujas dainas: "Duck face" ir "Don't call my vagina, Chosė Ignasijo". Myliu jus, durneliai.

Xo Xo

Iš serijos: vyrų ir moterų skirtumai

   

    Pilna prirašyta rašliavų apie du itin įdomius homo sapiens. Vyrą ir moterį. Stiprioji ir silpnoji lytis, vieni iš Marso, kiti iš Veneros, vieni mušasi, kiti verkia. Ir taip toliau ir bla bla bla.... Bet viena tendencija šiai dienai man yra visiškai aiški: vyrai - medžiotojai, moterys - mazochistės.

   Man visada labiausiai sekdavosi su tais vaikinais, kurie manęs išvis nedomindavo :D Ir dievaži, kai tik pagaliau rimtai įsižiūrėdavau, kaip mat nutrūkdavo susidomėjimas. Kaip prakeikimas kažkoks! Vyrai labiausiai trokšta to, ko negali turėti. Tada jiems būtinai to reikia. Gali kalnus nuversti, budėti dieną ir naktį. O jei dar mergina yra ne tik, kad ne jo, bet ir dar kažkieno kito, tai ji pasidaro likimo skirta. Matyt, juos įaudrina pats procesas, ne rezultatas. Kai rezultatas pasiektas, naujas grobis tampa patrauklesnis. Bet nepasakyčiau, kad tai yra kvaila, jie gal dairosi galimybių, žalesnės žolės :D

   O vat moterys... mes kvailos. Mums patinka kentėti. Juk dažniausiai mylim tuos, kurių nekenčiam ir dėl kurių daugiausiai verkiam. Nuo pat paauglystės laikų merginas žavėdavo blogi vyrukai. Tie kur "kieti" būdavo. Na žinot, kur rūkydavo, gerdavo, garsiai ir daug kalbėdavo, turėdavo daug mergų ir važinėdavo be teisių. Na, suprantat, apie ką aš. Aišku vėliau viskas nebebuvo taip paviršutiniška, bet esmė liko ta pati. Mylim tuos, dėl kurių verkiam. Bet ironiškiausia tai, kad kai tas bad guy tampa pliušiniu meškučiu, nebeuliavoja su draugais, vietoj alaus velka gėles ir būna pasirengęs pabučiuoti tau kojos pirštelį... kaip mes merginos ten sakom... "kažkas nebe taip", "jis man per geras", "per lipšnus"," kažkaip išblėso meilė"? Koks siaubas, kai pagalvoji. Kaip nelogiška :D 

    Žodžiu, moterims patinka aukotis, o vyrams medžioti. Arba mums visiems patinka susikurti problemą :)

Nenoriu, kad taip būtų.

Kaip atsiranda filmai

   Teko naktį praleisti ligoninės priimamajam. Atvykome 20:45, o  išvykome 01:30. Kadangi man pačiai nieko neskaudėjo, sėmiausi įspūdžius. Ten gyvenimas verda, nieko nepasakysi :) Pradžioje buvau šokiruota greitosios pagalbos darbuotojų pakilios nuotaikos (juk dažnas atvežtas merdėjo) ir nesustojančio kikenimo ir rezidento nuolatinio vaikščiojimo parūkyt. Paskui viena po kitos buvo atvežtos senutės. Drebančios, neprigirdinčios ir nesusivokiančios šiame pasaulyje. Man kažkaip net labai graudu pasidarė įsivaizdavus savo mamą ar save tokią.. Bet mano tokius pamąstymus vis nutraukdavo piktos gydytojos (kurios, matyt, save laikė labai šmaikščiomis), rėkdamos ant senukų. Po poros valandų tyrimų laukimo viena senolė nedrąsiai paklausė savo gydytojos kiek dar reiks laukti. Tai toji kandžiai atrėžė, jog dabar ji turi darbo ir jos tyrimais nesidomi. Laime, senolė buvo priekurtė, nieko nesuprato. Pasigedau paprasto žmogiškumo. Nors kita vertus, kaip kitaip būti gydytoju? Gydymo išraše perskaičiau: “rezultatas: pagerėjo/ pablogėjo/ nepakito/ mirė”. Tokia  jų kasdienybė. Bet nenorėčiau, kad mano vyras būtų gydytojas (šiurkštus ir nematomas).

 Mėgstu pasižiūrėti Grei anatomiją. Na žinot, dramos, peripetijos, istorijos… Kauno ligoninėj buvo ne ką prasčiau… :D Netrukus mums buvo pranešta, kad chirurgas operuoja ir nežinia kiek dar operuos, tad laukti gali tekti labai ilgai (užtruko praktiškai pusę nakties). Tada susirangiau ant kėdės snausti, visi kiti irgi. Bet tada linksmybės tik prasidėjo. Paramedikai atsipeikėjo, kad neatsimena kas ir iš kur atvežė senolę ratukuose. O senolė neturi dokumentų, nežino kas tokia yra ir kas jai negerai. Tada ji paliekama dar keletui valandų tiesiog būti. Vidurnaktį į ligoninę suguži kažkokia šutvė su gėlėm ir dovanom sveikint dirbančią kolegę, matyt. Visi linksminasi, visi laimingi greitai kažkur dingsta. Gal šampano gert. Na ir vakaro vinis buvo nežinia iš kur atsiradęs girtas jaunuolis, kurio nelabai kas pastebėjo, kol jis neapmyžo kavos aparato. Paskui paaiškėjo, kad vaikinukas labai taikus, o žino tik tai, kad jam 17 ir kad jis gyvena Šilainiuose. Kaip atsirado priimamajam nebeatsimena.

  Koks šios istorijos moralas? Kad kiekvienas žmogus vertas istorijos? :) Ar kad į viską reikia žiūrėti kur kas paprasčiau? :)

Susipažinimui

Sveiki.

Aš esu draugė tau ir kiekvienam :)

Kadangi likimas kol kas man pašykštėjo vietos kūrybai, tai būsiu čia. Dalinsiuos įspūdžiais, apmąstymais, samprotavimais, keiksmais, kol atsiras gražių dalykų. Tikiuosi mums bus smagu :)

Mirtis neišranki

     Kiek reikia laiko, kad susitaikytum su artimo žmogaus mirtimi? Savaitės, dviejų? Metų, kelių…? Man atrodo, nėra tokio laiko. Tas skausmas visada tūno viduje, tiesiog per kažkurį laiką jį prisijaukiname. Pats sunkiausias laikotarpis yra, turbūt, suvokimo. Tu lyg ir žinai tą faktą, kad žmogaus nėra, lyg ir matai kaip uždaromas ir užkasamas karstas, jauti ir prisimeni iki gyvenimo pabaigos tą lelijų ir mirties tvaiką. Tačiau kai suvoki, kad tas žmogus daugiau niekad nepaspaus tavo durų skambučio ir  niekad neapkabins, norisi rėkti Dievui į veidą.  Sakoma, laikas viską pagydo… Bet per kiekvienas Kalėdas, gimtadienį ar kokį svarbų gyvenimo įvykį tu prisimeni, kad to tavo žmogaus taip trūksta šalia… Ir žaizdą tenka gydyti iš naujo.
    Daugelis sako, kad mirtis visada ateina per staiga, netikėtai, nesvarbu ar tai būtų buvus liga ar tragiška avarija. Atrodo budi dieną ir naktį prie ligonio, kad tik spėtum jį išgelbėti ar tiesiog paimti už rankos prieš paskutinį kartą jam užsimerkiant, bet va jis paima ir numiršta būtent tada, kai nubėgi iki parduotuvės. Tada graužiamės, kad nepasakėm tiek daug dalykų, kad neatsisveikinom. Bet ar kada bus žmogus pasirengęs atsisveikinti?? Galbūt todėl taip ir yra padaryta, nes kitaip ir tas kitas žmogus neištvertų, mirtų iš širdgėlos.
  Žmonės esam savanaudiškos prigimties. Būdama mažytė labai bijojau mirties, nes suvokiau, kad danguje nebus televizoriaus ir negalėsiu žiūrėti Santos Barbaros. Vėliau bijojau dar labiau, nes diedukas sakydavo, kad kai mane apženys, tik tada jau galės mirti. Tai buvau nusprendusi niekada gyvenime netekėti, kad diedukas nemirtų. Dabar mirties bijau sąlyginai. Savosios nelabai. Tik mylimų žmonių. Nes turiu su jais daug planų, neįgyvendintų svajonių ir nepasakytų gražių žodžių.
  Tą vienintelę dieną, kai palikau silpną dieduką namuose ir išėjau į egzaminą, atsisveikinant jis pasakė tik “Iki. Sėkmės!” . Tada nežinojau, kad čia paskutiniai jo žodžiai. Jei tik būčiau žinojus, būčiau pasakius, kad myliu ir meldusis. Ilgai negalėjau sau to atleisti. Dabar suprantu, kad yra dalykų gyvenime, kurie nuo mūsų, deja, nepriklauso. O tie žodžiai “Iki. Sėkmės!” dabar atrodo prasmingesni, nes visi kažkada susitiksime. Gyvenimas yra laikinas, tik tarpinė stotelė link amžinybės.

Kuo gi būti?

   Visi turėjom svajonių. Maži berniukai užaugę norėdavo būti policininkais, o mergaitės ledų pardavėjom :) Viskas atrodė labai paprasta. Bėgant laikui, poreikiai, aišku, keitėsi. Dabar vartau paauglystės anketas, aptinku įdomesnių svajonių specialybių: manekenė, kareivis, vampyras, viršininkas, haros pardavėja… Taip sakant, fantazija linkusi plėstis :)) Dauguma esam laimingi, nes uždirbam arba, kad išvis dirbam. O kaip turėtų būti? Norėčiau daryti tai, kas man patinka ir už tai gauti pinigus :) Nors va mano pamotė įsitikinusi, kad geriausias darbas yra fabrike. Ateini, kažką padarai ir išeini. Kai kalbu jai apie tai, kad negalėčiau dirbti tokio bukinančio darbo, nes tada siela verktų ir nyktų asmenybė, ji žiūri išpūtusi akis ir nesupranta ką aš čia paistau. Tai gal taip ne visiems yra? Aš visada norėjau piešt, dainuot, vaidint… Kai nori visko, tai neišeina nieko. Taisyklė.    Norėjau būti žurnaliste. Persigalvojau. Tada norėjau gyvent miško  trobelėj ir rašyti knygas. Paskui nusprendžiau, kad taip nebūna ir mečiau tas mintis. Kartą svarsčiau kokia mano paskirtis šioje žemėje ir prisiminiau, kad suradusi savo 4 klasės bylą mokykloje perskaičiau ten įrašą: “vaiką priskirčiau prie vunderkindų”. Tada siaubingai išsigandau, nes šmėstelėjo mintis, kad ko gero kažkur būsiu iššvaisčiusi tas savybes. Kur? Jaučiu kažkur tarp tinginiavimo, vakaruškų ir Desperate housewives žiūrėjimo… Blogiausia yda, turbūt, plaukti pasroviui ir žiūrėti kas bus. Taip galim pražiopsoti visas auksines galimybes. Tiesą pasakius, buvau net sugalvojus, kad nesvarbu kuo aš būsiu, svarbu, kad kuo greičiau turėčiau vaikų. Bet dabar kai galvoju, tai atrodo tarsi bėgimas nuo svajonių įgyvendinimo. Nes taip tingisi kažką DARYTI :)) O kur dar suvokimas, kad gali nepavykti…

  Grįžtant prie paauglystės anketų, nustebino keli pasikartojantys atsakymai. Į klausimą “kuo užaugęs norėtum būti?” draugai atsakė: “laimingu žmogumi” arba “geru žmogumi”. Ir iš tiesų, koks skirtumas? Jei visi atrastume, kas mus daro laimingais, ko gero ir patys būtume geresni. Tada turbūt negalvotumėm “ar aš tikrai darau, ką man reikia daryti?” :)

O aš supratau, kad noriu veikti kažką, nuo ko būtų gera kitiems :) Gal netrukus suprasiu ką :)