Jau 3 mėnesiai, kai atidaviau draugui savo televizorių ir pakeičiau jį sporto sale. Dar niekad nesijaučiau taip gerai!
Labai ilgai kankinausi nerasdama sau vietos. Nuolat apimdavo silpnumas, apatija viskam, nuotaikos svyruodavo kaip pusprotės. Maniau, kad visa tai gal mano prigimtis, nes aš menininkė (tarkim) :D Kol vieną ankstų rytą grįžusi iš "Dejavu" pustušte pinigine jaučiausi dar blogiau. Tada savęs paklausiau: "Ką aš sau gero padariau?" O gi tikrai nieko. Po savaitės nuėjau į sporto klubą.
Teisingas posakis, kad sveikam kūne slypi ir sveika siela. Seniai jaučiausi tokia patenkinta savim. Nepakartojamas jausmas yra turėti už ką save pagirti. Arba tas jausmas, kai žinai, jog dar liko kokie 3 pratimo pakartojimai, atrodo, kad mirsi, bet galiausiai tu tai padarai! Ir kitą dieną. Ir dar kitą :)
Neatsimenu kada dar turėjau tiek energijos ir nejaučiau sąžinės graužaties valgydama ar gulėdama ant sofutės, net lauke orą, rodos, įkvepiu kitaip. O kur dar švytintis veidas, pradingstantis žiemos pilvukas ir šoktelėjęs užpakaliukas :)Vien dėl to verta.
Gailiuosi tik vieno - kodėl to nepradėjau anksčiau?? Rašau čia ne dėl to, kad norėčiau pasigirti kažkuo, o tiesiog sportas tapo mano nauju įkvėpimo šaltiniu. Į kurį galiu sudėti savo meilę ir užsispyrimą :)Ir kitiems labai norėčiau palinkėti pasukti šia linkme. Juk visi norim būti sveiki ir gražūs. Bet... Oi, kiek pas mane buvo tų "BET"... "Neturiu atliekamų pinigų", "Neturiu normalių kedų", "Visiškai nebeturiu laiko", "Ir taip gana neblogai dar atrodau" ir t.t. Tačiau reikėjo tik vieno - NORO :) O mano noras buvo vienintelis ir labai paprastas: padaryti kažką IŠ TIKRŲJŲ gero SAU.
