Apie artumą

  

 Dažnai susimąstau ką man reiškia mano gyvenime sutikti žmonės. Vieni tik prabėga kaip pakeleiviai, kiti po savęs palieka kažką, o dar kiti ateina visam laikui. Tai vadinu artumu. Kai užsimezga ryšys, kurio neįmanoma nutraukti. Vadinkit tai likimu, karma, kaip norit. Aš tai vadinu meile. O dar tiksliau - sielos draugais. 

     Ir šį sykį aš kalbu apie žmones, kurie mane labiausiai įkvepia. Kurie vieni iš nedaugelio mane IŠ TIKRŲJŲ pažįsta ir priima tokią, kokia aš esu. Tai yra lobis. O aš turiu visą lobyną.

    Kad ir kaip man patiktų ironija, bet iš tiesų aš labai sentimentali. Būtent todėl tiksliai atsimenu kada prasidėjo draugystės užuomazgos. Pvz, Veronikai aš, kaip naujokė, rugsėjo 1 - ąją labai nepatikau. Matyt, dėl tos keistos skrybėlės, kurią versdavo nešioti mama. Todėl prireikė daugiau laiko užsitarnauti Verutės malonę. Tačiau kai abi vienintelės iš klasės atsilikome bėgant krosą, iškart radome bendrą kalbą. Su Gintare buvo atvirkščiai, tai ji man nepatiko. Atsikraustė į mūsų rajoną mat kažkokia. Nenorėjau su ja draugauti, nes ji žaisti į kiemą išėjo apsiavusi per dideles purvinas tapkes.       O ryškiausias pirmas prisiminimas apie Algirdą išnyra, kai antroj klasėj jis paslėpė ir nenorėjo man atiduoti pažymių knygelės. Tuomet iš visų jėgų spyriau jam į pilvą. Paradoksas, bet būtent tada ir susibičiuliavom. Su tuo smurtu išvis kažkokia mistika, kai pagalvoju... Gintare, ar pameni, kai pas Artūrą susistumdėm ir tu mano galvą piktybiškai trinktelėjai į durų rankeną? Matyt, nuo meilės iki neapykantos tikrai tik vienas žingsnis...

      Kas dėl artumo, tai sakoma, kad jeigu žmogus rašo dienoraštį, reiškia, jis yra vienišas ir neturi kam išsipasakoti. Aš, Verutė ir Gintė juos rašėm labai įnirtingai. Ir po kiek laiko, periodiškai, sėdėdavom, skaitydavom viena kitos garsiai ir juokdavomės. Priplaukusios, kitaip nepasakysi. Kaip ir tas faktas, kad su Gintare ir Deima ėjom į Akropolį stebėti žmonių reakcijos į save. Gintė vilkėjo mamos teatro batuoto katino kostiumą, o mes VISKĄ, ką radom kuo keistesnio. Arba dar - ėjom naktį kebabų nemenką kelio gabalą tik su pižamom. Kad netyčia liūdnai nesibaigtų - pasiėmėm šunį. Su Algirdu ne mažiau linksma. Kartais būdavo taip smagu, kad Stripeikienė išmesdavo mus abu iš savo ekonomikos pamokų. Tada Veronikai būdavo dėl mūsų gėda. Pykdavo, kad Algirdas išsidirbinėja, o aš dar ir prisidedu prie jo, vietoj to, kad geriausią draugę palaikyt. Apskritai, tai kartais V pasiskundžia man, kai A kaip nors ne taip elgiasi (juk visos moterys skundžiasi). Bet aš labai dažnai šypsausi paslapčia. Nes kartais kaip aš jį suprantu! Gal dėl to, kad esam gimę panašiu metu. Ir kaip man velniškai pasisekė, kad mano geriausia draugė ištekėjo būtent už jo!

     Nežinau ar man kada būna linksmiau, nei kai esame visi keturiese. Tada laikas praranda prasmę. Nes jausmas bendraujant yra išlikęs tas pats, kaip visada. Ar kai mums buvo 10 metų, ar 16, ar kai jau 26. Tai aš vadinu artumu. Ryšiu. Ir visai nesvarbu, kad A ir V kuria šeimą kitam mieste, kad G gyvena kitoj valstybėj, nesvarbu kiek matomės ar nesimatom, kiek šnekam ir nešnekam. Tiesiog gera žinoti, kad tai tie, kuriems nutikus nelaimei galiu skambinti vidury nakties. Arba, kurie išties nuoširdžiai džiaugiasi dėl mano laimės. Prieš kuriuos nebijau apsikvailint, kurie klauso tas pačias mano istorijas per naujo ir vis tiek taip pat juokiasi. Jie tie, kuriems negaliu meluoti. Negaliu, nes nereikia.

     Sakoma: "Pasakyk kas tavo draugas ir aš pasakysiu kas tu." Dėl jūsų aš jaučiuosi geresniu žmogumi. Draugai, jūs esate mano pergalės šokis, geriausias vaistas bjaurią dieną, mano Kalėdos, ledai vasarą ir kepurė žiemą. Dažniau turėčiau tą sakyti. 

         Ir tu, žmogau, jei turi bent vieną tokį draugą, esi pats turtingiausias. Mylėk ir tave mylės!

Ko ne Vilnius arba kodėl aš myliu Kauną!

1. Nes mes turim Žalgirį (kad ir koks banalus šis punktas bebūtų). Nu sakykit ką norit, mes turim krepšinį! Jo dvasią, džiaugsmą ir visišką pamišimą įsišaknijusį. Jei pvz, vaikščiotumėt parke ir labai norėtumėt, galėtumėt net užuosti krepšinį ore.
2. Mes turim duobių. Už tai turim kuo pasiskųst. Tikras pilietis visada privalo turėti kuo pasiskųst.
3. Mes turim gražių kauniečių. Pasitempusių. Kad ir vienodų. Esat girdėjusios kada už nugarų pašiepiant: „Oo, kaunieeeeetės,<pypt>, atvarė“? Kas sako, kad Vilnius madų sostinė, tai nežinau.. Nebent Gedo prospekte... Nes tikros miegamųjų rajonų vilnietės atrodo kaip kaimietės. Rožiniai treningiukai, playboy zuikučių atributika, leopardai/tigrai/zebrai arba priešingai – a la bohemiškas/ bodebiliškas stilius (pvz, sutrini plaukai, odinė suknelė prie + 35 ir išlindusių KUMPIŲ KUMPELIAUSKŲ).  
4. Myliu Kauną, nes čia kaimas (taip, aš tą pasakiau)! Čia visi visus pažįsta. Arklio brolio švogeris ir t.t.
5. Mes neturime kasininkių kalbančių tik rusiškai arba lenkiškai. „Labas zdienas, sorak piatc centasas, d... m... dokite“. Prisiekiu, tikrai negalvojau, kad mane ten gyvenant šitai taip nervuos! Supraskite teisingai, aš tolerantiška tautinėms mažumoms, tikrai. Mano geriausia draugė rusė, bet ji net ir už mane geriau išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Nėr pateisinimų.
6. Kaune (vis dar) yra mikriukų! Aš nevairuoju (vis dar), todėl jie man labai patinka. Kaune nėra tokių spūsčių! Sostinėj į darbą eidavau pėstute, nes būdavo greičiau, negu pasivėžinti viešuoju 3 stoteles piko metu.Vieną sykį, išvis – nuo stoties iki Kauno atvykau autobusu per tokį patį laiko tarpą kaip ir draugas, kuris važiavo mašina nuo stoties iki Perkūnkiemio.
7. Myliu savo miestą, nes čia daug medžių, vandens, nes Laisvės alėja sena. Bet ji Laisvės alėja! Dar vilniečiams nepatinka mūsų senamiestis. Sako: „Kas čia per senamiestis?“ arba: „O kur centras jūsų? Čia jūsų centras???“. Kaunas yra intymus. Kaip ir Kauno senamiestis. Ne kiekvienam suprast. Čia man praeiviai šypsosi. Net naktį. Sako, marozų miestas, tas Kaunas. Na taip, gal. Bet mėlynę po akim gavau tik vieną kartą. Netyčia. Vilniuje. Koks sutapimas!
8. Tikras kaunietis visada didžiuojasi savo kilme. Į Vilnių kada ne kada, iš miestų miestelių, suvažiuoja žmogelių, daugelį metų pragyvena ten ir SLEPIA, kad kažkada buvo kitaip.
9. Mūsų niekas nemėgsta. Nes mes vieningi!

P.S. Be pykčių. Aš draugiška, myliu visus žmones iš esmės, nesvarbu iš kur jie. Peace.

Mano super herojė

    

  Ar turite žmogų, dėl kurio galėtumėt paaukoti savo gyvybę? Kurį suvoktumėt ne kaip savaiminę duotybę, o dovaną?

     Aš tokį turiu, jau net 18 metų. Nuostabią draugę. Ji yra pati tikriausia Šeima. Ne sesuo. Tarp seserų gi ir peštynių, ir pavydo priepuolių,  neretai pasitaiko. Taigi, ji yra kur kas daugiau nei draugė, bet geriau negu sesuo. Tarp kitko, kažkada seniai, viena teta, mums mergaitėms, rimtu tonu aiškino, kad niekada negalėsime turėti vaikų, nes mylim viena kitą. Ko tik žmonės neprisigalvoja... Nors mes labai ne lesbietės. Net labai.

     Iš esmės, buvom keisti vaikai. Nuo antros klasės diskutuodavom ne tik apie Kalėdų senelio egzistavimą, bet ir apie amžiną meilę, socialines problemas, mirties bausmę ir pan. Matyt, dėl to ir sulipome, nes buvom tokios pačios. Pvz, vietoj to, kad Veronika pasidalintų savo barbėm, ji mane mokė rusų kalbos. Su kreidelėm, lenta, knygom. Kaip pridera (kas keisčiausia, kad tikrai išmokė!).

      Nuo pat vaikystės mums leisdavo vienai pas kitą nakvoti, o tėvų net neklausdavom ar draugė gali ateiti į svečius, būdavo tik pateikiamas faktas: "Ateis Veronika". Ir taip iki šių dienų. Tokiu būdu, kai jau buvom antrokės, draugė mane nusivežė pas savo senelius atostogoms. Jų leidimo niekas neprašė. Ten turėjom savo laboratoriją (degindavom flomasterius ir darydavom tirpalus iš vaistų). Senelių miegamajame. Nuomonės vėl neklausėme (bet sklindantys kvapai jų nežavėdavo). Tačiau kai naktį lunatikuodama įsiropščiau į diedukų lovą, pamenu, ryte labai nervavausi, maniau, kad draugystė baigėsi. Bet ne gana to, mes abi nusprendėm padaryti draugėmis ir savo mamas. Tikrai neprašovėm.

     Galų gale, net Verutės kaimynai visą laiką galvojo, kad aš jos sesuo. Nes turėjau raktus, vedžiodavau jos šunį ir vasaromis saugodavau butą, kol ji su šeima atostogaudavo Rusijoj. Aš, savo ruožtu, kol būdavau darbe, palikdavau ją bendrauti su savo vaikinu. Eidavo jie apsipirkinėti, gamindavo, dar kažką veikdavo. Kartais kažkas pamatęs klausdavo ar man tai ne keista, bet aš galvodavau: "Žmonės, apie ką jūs??". Nėra pasaulyje žmogaus, kuriuo labiau pasitikėčiau. Ir laimėj, ir nelaimėj.

     Dabar jau gyvenam skirtinguose miestuose. Todėl dažnai kontaktuojam virtualiai. Ir man labai patinka, kad tai vyksta be jokių užknisančiai mandagių įžangų: "Labutis, kaip tau tau sekasi?" ir t.t. Žinutės plaukia bet kuriuo paros metu ir be ceremonijų. Pvz,: "Įsivaizduok. Man nutiko tas ir tas. Kaip jis taip galėjo?? Beje, nusipirkau suknelę. Atrodo nekaip. Dabar ėdu. Oras pasakiškas. Kaip tavo mama?". Tas moteriškas bruožas viską suplakti į vieną... Bet aš visada suprantu apie ką mes.

     Mūsų draugystėje, iš tiesų, yra labai daug kritikos. Bet tik dėl to, kad niekada viena ant kitos nepykstam. Be to, mėgstam pasijuokti iš savęs, gal dėl to taip puikiai sutariam visus tuos metus. Pvz, yra gana normalu, kad ji pamačiusi mano naują kepurę pasakys: "Jėzau, kas čia per daiktas?", o aš radusi parduotuvėje baisią beformę palaidinę su močiutės kalnieriuku, paduosiu jai, sakydama, kad tai jos stiliaus. Bet ji juokdamasi pasiima pasimatuoti.

     Mes niekada neįsižeidžiam. Nors ji vienintelis žmogus, kuris man išdrįsta tiesiai šviesiai pasakyti: "Nu ir supjovei čia grybą", "Susiimk!", "Kartais man atrodo, kad tu kuoktelėjusi" ir pan. Bet kas kitas pasakys, jei ne draugas? O jei jau ji tai sako, vadinasi, gal tikrai kažką man reikia daryti kitaip. Tačiau kartais mūsų nuomonės nesutampa. Dažnai Veronika prisigalvoja keisčiausių idėjų ir dėl to liūdi. Tada verda karšta diskusija ir po daugybės argumentų aš išgirstu: "Tu teisi". Ir smagu ne dėl to, kad "cha, aišku, aš teisi", bet todėl, kad draugė nebeliūdi!

    Labai dažnai mes numatom viena kitos istorijų baigtį. Ypač meilės srity. Turbūt, todėl, kad ji geriau  pažįsta mane, negu aš pati. Aš ją taip pat. Dažnai man sako: "Nedaryk to, Gintvile". Aš kartais paklausau, nors dažniausiai ne. Bet ji niekada nesmerkia ir nesako: "Sakiau!". Ji kantriai išlaukia momento, kol pasisodins mane, paduos arbatos ir pasėdėsim tyloje. Kartais nedrąsiai tarsteli: "Ką padarysi, G". Na ir tada jau nagrinėjam strategijas iš serijos "Kąą dabar daryyti??". Ir jai visada įdomu. Kaip gera turėti žmogų, kuriam išties rūpi kas vyksta tavo gyvenime. Jos vestuvių išvakarėse visą naktį negalėjau užmigti. Iš laimės, turbūt. Vis plaukė prisiminimai visokie apie judviejų istoriją, kad net truputį pasijutau kažkokia liguista.

     Aš dažnai kažkokiu atgamtiniu būdu įsiveliu į visokias absurdiškas istorijas, todėl kartais dingstu iš horizonto. Labai blogas bruožas. Tada sulaukiu žinutės: "G, ar tu gyva?". Jei ji sulaukia tik trumpo "Taip", žino, kad vaizdingo paaiškinimo tikrai sulauks, bet dabar ne metas. Tikras draugas visada žino kaip ir ko klausti ir kada patylėti.

    Kartais, kai pasitaiko bjauri diena, aš perskaitau mūsų susirašinėjimus ir juokiuosi balsu viena atsisėdus, nes mes labai šmaikščios būname viena kitos atžvilgiu. Dar esam žiaurios pletkų bobos... Bet kas gali būti smagiau už pasišaipymus iš juokingų ar bukų žmonių su geriausia drauge pašonėj?

    Mes visada saugome viena kitą. Pvz, nuo neatmenamų laikų, šventėse viena visada linksmindavosi gerokai mažiau negu kita. Kad objektyviai vertintų ir matytų realią situaciją. Tai nerašyta ir niekad neaptarta taisyklė.

    Atrodo, mes tokios skirtingos! Aš sangvinikė, ji cholerikė. Ji pesimistė, aš optimistė (bent jau jai taip atrodo...). Ji ambicinga, o aš labiau priklausoma nuo vėjo krypties. Ji teisininkė, aš filologė. Ir vis tiek, kaskart pažiūrėjusi į Veroniką šypteliu, nes matau savo sielos atspindį.

    Matyt, kažką labai gero būsiu padariusi gyvenime, kad Dievas man ją atsiuntė, ir dar taip anksti! Nežinau koks žmogus būčiau šiandien, jei ji nebūtų tapusi mano geriausia drauge.

    Tiek prirašiau, o matau, kad vis tiek man neišėjo perteikti tiek meilės, kiek norėjau. Tiesiog ačiū tau ir ačiū Dievui.

Paskutinis žodis draugui

    

     Sako, gyvenimas įdomus. Džiaugsmą pasiglemžia skausmas, skausmą nutildo laimė ir vėl viskas iš pradžių...

    Prieš tris dienas mano vienai artimiausių draugių gimė sūnus. Sunkiai, bet laimingai. O vakar mirė vienas iš nuoširdžiausių senų draugų. Visiškai beprasmiškai ir tikrai ne savo noru.

   Mūsų draugystė truko kokius dešimt metų. Jis buvo labai ekscentriška asmenybė. Jam niekad nerūpėjo kaip jis atrodo ir kas ką apie jį galvoja. Jis buvo įžūlus ir beprotiškai įkyrus. Toks įkyrus, kad būtent todėl ir tapo mano draugu. Prisijaukino. O prie jo nelengva priprasti. Jis galėdavo susidraugauti su visais neaiškaus plauko gatvės praeiviais, rėkti per visą kvartalą ar taukšti sunkiai suvokiamus dalykus. Galėdavo pusę metų nesikirpti ir nesišukuoti plaukų ar vaikščiot su suplyšusia maike. Laisva siela. Tokia laisva, kad vidury nakties ateidavo ieškoti prieglobsčio kur nors pargriūti pasnausti. Ir mano mama jį visada priimdavo. Aš dažnai ant jo pykdavau, dažnai rėkdavau. Nes atrodė, kad jam niekada nerūpėjo kas su juo gyvenime nutiks. Bet ant jo neišeidavo ilgai pykti. Nes jis visada žinojo, kas jam svarbu. Svarbu buvo draugai, visada jiems pagelbėdavo, išklausydavo ir paguosdavo. Jis dievino muziką, sakydavo, kad jei pabandysi kūrinyje klausyti kiekvieną instrumentą ar garsą atskirai, tai atsidursi ekstazėje. Jis tikėjo Dievu. Ir buvo labai smagus. Tiek juokdavomės, kad pamiršdavau, jog esu moteris, atrodydavo, kad esam du broliai peštukai, žviegiantys prie stalo iš rimtų ir nerimtų visatos dalykų. Jis mylėjo tuos, kas mylėjo jį.

     Labai gaila, kad dažnai gyvenime draugai pasuka skirtingais keliais. Pasidaro tiesiog ne pakeliui. Taip nutiko ir mums. Kažkas kažko prisidirbo, kažkas kažko neatleido (aš) ir kažkas kažkada viską numetė užmarštin. Jam bent užteko drąsos atsiprašyti. Likus pusmečiui iki mirties. O aš? Aš pavasarį mačiau jį. Netyčia. Pradžioje nepažinau, nesitikėjau. O paskui tiesiog... patingėjau. Patingėjau pasakyti: "Labas, drauge. Kaip tu laikais??" Nes skubėjau į autobusą. Kaip tai yra apgailėtina. Kiek laiko išmetam susireikšmindami? Gyvendami savo nykų gyvenimėlį, kuris pasirodo yra toks trumpas. Jei tik būčiau žinojus...

     Tiems, kurie pasmerkė jį mirčiai, aš labai nepavydžiu. Dievas viską įsidėmi.

     Ernestai, žinau, kad nusišypsotum, jei žinotum, kad apie tave rašau. Gal TEN, kur dabar esi, nebebūsi toks vienišas, koks kartais jausdavaisi. Ilsėkis ramybėje, mielas drauge. Visada tave prisiminsiu.

Niekas nieko nežino

    

Ar paliečiau tavo širdį?

   Nebuvo tavo akys alkanos, nebuvo ir liūdnos. Tik tuščios ir negailestingos. Kaip neįtikėtina, būti šalia žmogaus taip arti ir taip toli tuo pačiu metu. Lyg nieko nebūtų buvę. 

    Sprangus oro gūsis gerklėj. Tiek norėjau pasakyt... Atleisk, jei dabar visko nekenti. Jei paverčiau tave išsigandusiu žvėrim, atleisk man. Tik sau už tai negaliu atleisti. Nežinau kada sugebėsiu. Gal kai praeis šimtas pavasarių... Kai nebesapnuosiu. Kai nebesivaidens tavo šiltas žvilgsnis, toks besižavintis. Toks mylintis. Aš jį tikrai kažkada mačiau. 

   Toks keistas mano egzistavimas. Lyg sumišusi, bet tikra. Besilaisvinanti, bet kažko lūkuriuojanti. Ar dar tikiu meile? Aš tikiu. Aš jaučiu ją. Kvėpuoju ja. Meldžiu jos. Galimybės. Pasidaviau? O kada žinot kada tikrai jau VISKAS?

Apie nuoširdumą

     Dabar ypač populiarus komplimentas, yra pasakymas "tu esi labai nuoširdus". Bet kiek tiesos tame? Ar toks dalykas nėra ties išnykimo riba? Ar nuoširdus yra nuoširdus?

  Kartais žmogus dengiasi nuoširdumu, slopindamas savo gėdą, kurią jaučia dėl susikaupusio pykčio. Pavyzdžiui: "Nuoširdžiai pasakius, aš tikrai tau atleidau". Geriausiu atveju, tai gali reikšti, kad žmogus galbūt norėtų tą pasakyti, bet toli gražu, taip negalvoja. 

     Aišku, negalima užsispyrus galvoti, kad visi žmonės yra veidmainiai ir kad visi meluoja. Tiesiog pasaulis dažnai skatina toleranciją, diplomatiją, apskaičiavimą... Taip pat, iš baimės prarasti mylimą žmogų, neretai nutylime kas mums guli ant širdies. O gal be reikalo? Juk sako: "Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės žemėje". Bet tai tiesa! Jiems nerūpi kitų nuomonė, jie tiesiog gyvena, jaučia, daro, mato. O patys nuoširdžiausi yra vaikai. Kiekvienas jų žodis ar mimika. Jiems nieko neišeina nuslėpti. Ir tai žavu. Ir atrodo, taip paprasta šitaip gyventi. Mažylis sako: "Šita suknelė negraži", "Aš dabar tavęs nebemyliu", "Aš tavęs bijau". Ir ką mes darome? Supykstame? Įsižeidžiame? Ne. Nusijuokiam ir apkabinam. Nes tai besąlygiška meilė. Nes vaiko lūpomis kalba tiesa, kuri neturi jokių piktų kėslų. Vėliau žmogus bręsta, formuojasi, keičiasi, daug visko patiria. Ir išmoksta gudriai manipuliuoti "nuoširdumu".

     Ar visiems reikia to nuoširdumo? Nežinia kaip pažiūrėsi. Man visada norisi išgirsti "arba gerai arba nieko". Bet negyvensi gi visada iliuzijų pasaulyje. Kita vertus, galima pasiekti netgi tokį lygį: būti nenuoširdžiu, bet įtikinti save, jog yra priešingai.. Taip žymiai lengviau. Tačiau anksčiau ar vėliau visa tai atsisuka prieš tave patį.

     Žodžius galima suvaidinti. Galima pakelti balsą, pakeisti intonaciją ir tos pačios mintys kaskart suskambės vis kitaip. Ne veltui sakoma: "Svarbu ne KĄ sakai, o KAIP sakai". Bet veiksmų nesuvaidinsi. Nuoširdumas slypi juose. Juk niekada nesuvaidinsi nuoširdaus juoko. Kvatojimo. Nuoširdumą matai akyse. Šypsenoj. Kad ir susiraukusioj rūškanoj veido išraiškoj, bet vis vien - nuoširdu, taip?

     Aš pasakysiu kas man yra nuoširdu. Nuoširdu - eilėraščiai, pasislėpę giliai spintoje, dulkėtam sąsiuvinyje. Tai taip nuoširdu ir asmeniška, kad nevalingai bijai, jog kažkas pamatęs sutryps, pasijuoks iš tavo to nuoširdumo. Nuoširdu yra verkti. Vienam. Tyliai. Kai niekas nemato. Arba pažiūrėjus gražų filmą ar perskaičius įkvepiančią knygą. Nuoširdu yra sau pripažinti, kad didžiausias tavo priešas esi pats tu. Nuoširdu yra rėkti. Iš pykčio. Nes tu taip jauti. Tą akimirką. Ir nemanipuliuoji.

     Nuoširdu yra kvėpuoti lietum, juoktis saulei ir šokti medžiams. Ir dainuoti iš visų plaučių širdim. Ir mylėti. Tyliai, garsiai, bet kaip. Bet nesavanaudiškai. Iki nukritimo, iki paskutinio atodūsio. Iki visų žiemų ir pavasarių. Be principų, išdidumo ir baimės.

     Kiek dar daug žmogui  reikia išmokti...