Tu esi nuostabi

Pastaruoju metu akys vis užkliūna už straipsnių ar televizijos laidų, kur pasakojama apie tai, kaip mergaitės aukojasi dėl grožio, badauja, graužiasi, lygina save su kitomis ir daro su savimi velnias žino ką. Tačiau nereikia būti nei paauglei, nei labai baisiai, kad pažiūrėjus į tam tikras socialinių tinklų „divas“ pasimestum. Na, čia apie tas,  kur jų VISKAS šaukia: „Paimk mane, čia ir dabar!” Kartais aptikus tokią nuotrauką kyla tik pavydus „Nu joo...“ Bet šį sykį nerašysiu apie tuštybes ar dirbtinumą. Geriau padarykim eksperimentą. Pradedam.

Mano NEGATYVI charakteristika:

Pirmiausia, tai esu iš nykštukų giminės. Pati nykštukiausia – 155 cm. Jau nebeskaičiuoju kiek kartų sutikti seni pažįstami yra paklausę kada užaugsiu ar išreiškę pastebėjimą, jog nė kiek nepaaugau. Taip, jie vis dar mano, kad tai šmaikštu. Antras pagal populiarumą teiginys, ypač susipažinus su nauju žmogum, būna: „Kokia tu mažytė!”. Lyg pati to niekada nebūčiau pastebėjusi. Aišku, dar nuolatos kas nors klausia koks mano ūgis. Ar dažnai jūsų klausia ūgio?

Dėl šios mažytės priežasties kyla dar viena problema. Net nešiodama xs drabužių dydį, visada turiu kažką (daug) daryti, kad išvengčiau apibūdinimo „putlutė“.

Dar viena smulkmė – ne visada pavyksta sukontroliuoti savo skvarbų žvilgsnį. Nes kai viena akelė pavargsta, pasidaro tinginiukė. Aš kartais (dažnai?) žvaira, jei trumpiau.

Taip pat nuo ankstyvos paauglystės mane kamuoja draugeliai spuogeliai. Sakė praeis. Nė velnio. Daug darbo, laiko, pinigų ir vis vien rytais sunervina bent pora tų nenaudėlių. Veido oda tokia riebi, kad nuolatos atrodau lyg ką tik prabėgusi krosą ar išėjusi iš pirties.

Toliau. Iš prigimties esu labai šviesi. Kaip ir mano antakiai ir blakstienos. Todėl dažnai ryte nebūnu panaši į princesę.

Prie visų šių dalykėlių, kartu su svoriu sunyko ir mano krūtinė. Kažkada turėjau galimybę pasidžiaugti nesunykusia. Bet kartais pasvarstau, kuris variantas man priimtinesnis.

Na ir man neauga nagai. Va. Atrodo kaip vyro.

Mano POZITYVI charakteristika:

Man 27 metai.  Bet visur prašo paso. O jei prašo, vadinasi galvoja, kad man ne daugiau,  nei 17. Gal dėl to ūgio. Todėl man dažnai siūlo pagalbą, kai nešu sunkius krepšius, užleidžia įvairiose eilėse. Ir apskritai, labiau rūpinasi visi, globoja ir saugoja, nešioja ant rankų. Nes aš mažytė mergaitė blondinė.

Toliau. Vis neatsiranda raukšlių. Nebent juoko. Bet jos puošia.

Dar išsiaiškinau, kad genetiškai man labai pasisekė, nes savo kūno masės riebaliukus greitai galiu paversti į raumenis (gaila tik, kad anksčiau to neišsiaiškinau). O laibą liemenį padovanojo mama. Apimtis beveik niekada nesikeičia, tik džiugina.

Plaukai. Jie labai mane myli. Auga kaip ant trąšų. Kartais plaukai taip draikosi, kad net flirtuoja su praeiviais man pačiai to nežinant.

Lūpos. Man nereikia jų jokiais būdais pūsti. Ar apvedžioti lūpų pieštuku beveik iki pat nosies. Bet prisipažinsiu – bandžiau. Jaučiausi keistai, juokiausi, nes atrodžiau kaip grynų gryniausias klounas.

Na ir turiu šypseną. Ji yra mano šaltasis ginklas. Kartais net priešus palenkia. Dėl duobutės čia, turbūt. Tėčio dovana.

Ir šiaip, jaučiuosi geriau, nei kada nors anksčiau.

 REZIUMĖ:

Ar supratote, ką norėjau tuo pasakyti? Labai svarbu kaip žiūrite į save. Mes visos esame nuostabios, tik reikia tai suvokti. O suvokti tą galime tik tada, kai iš tikrųjų save mylėsime. Su visais trūkumais. Nes visada atsiras gražesnė už tave. Bet ar atsiras nuostabesnė? Ne, nes tu ypatinga.

Jūs visos esate labai gražios! Tam, kad tokios būtumėt nereikia vaizduoti ančių, panterų ar kentaurų. Vien tam, kad kažkas pasakytų, kokios esame gražios, nereikia pusvalandį selfintis su ilgai ruoštu vakariniu makiažu. Nes mes mylime save ir todėl mes esame gražios. Niekas nuoširdžiai nepamils žmogaus su menka savigarba.

Ir apskritai – investuokime ne tik į savo išorę. Išeikim į lauką, pasivaikščioti, įkvėpti. Sportuokim. Bendraukim. Kurkim. Nueikim į koncertą, atsiverskim knygą (ne vieną ir ne tik atsiverskim).

Nebūkim iškamšos, būkim asmenybės!

P.S. Padarykit ir sau tokias charakteristikas ;)

SKLEISTI ŠVIESĄ

   

   Praėjo maždaug metai nuo tos dienos, kai ėmiau jaustis beviltiškai nelaiminga. Bet supratau kai ką nuostabaus.

   Skleisk šviesą tiems, kuriuos myli ir pamatysi, kaip pasikeis tavo pasaulis. Atsirink žmones. Nustok bendrauti su tais, kuriems neturi už ką pasakyti "Ačiū". Nedalink savęs tokiems, kurie nedovanoja tau savo šypsenos nemokamai. Būk su tais, kurių dėka tampi geresniu!

   Kiekvieną rytą pabusdamas, kelkis ir surink save iš naujo. Būk geriausia savo paties versija! 

   Išeik iš savo komforto zonos ribų. Nors apsižvalgyti. Surizikuok padaryti tai, ko bijai. Koks skirtumas kas ką pagalvos, juk visa tai tavo! Bet nepamiršk: nedirbk darbo, kurio nekenti, nedaryk to, kas kelia šleikštulį. Negerk neskanios kavos, nevalgyk nemėgiamo maisto, nebučiuok abejingai ir kas dieną apdovanok save mažyčiais malonumais. Bark save nuolatos, bet tik po 1 minutę, o džiaukis nors pusvalandžiu ilgiau!

   Nešiokis savy ryšulėlį šviesos ir dovanok jį kitiems. Jei tik išmoksime būti laimingi patys sau, kas nors tikrai suras tą šviesą ir norės švytėti kartu.

   Puikiausias laikas keistis - dabar. Tad pirmyn!

Tyrimas: kodėl vyrams nesiseka sudominti panelių?

   Beveik prieš 8 mėn. užsiregistravau vienam pažinčių portale. Ne dėl to, kad ieškočiau kažko (turėjau tada vaikiną), bet tam, kad padaryčiau tyrimą. Kad įrodyčiau seniai aiškią tiesą, kaip šiais laikais vyrai nemoka tinkamai užkalbinti panelių, taip, kad jiems būtų atsakyta susidomėjimu. Su draugėmis, net su mama, labai ilgai diskutavom ta tema.

   Taigi. Pradžioje pagooglinau ir susiradau krūtiningos gražios blondinės selfį. Patalpinau foto ir iškart pasipylė laiškai. Meluoju. Laiškai pasipylė dar nuotraukos nespėjus įdėti. O juose labai plataus profilio pasiūlymai... Paskui pagalvojau, kad iš tikrųjų nesąžininga dėti ne savo nuotrauką, pažeidžiu kažkieno teises, be to, tyrimas kaip ir netikras būtų. Patalpinau tada jau savo, be jokių nuogybių, papų ar papūstų lūpyčių. Žodžiu, tiesiog. Ir nusprendžiau neatrašyti nei į vieną laišką, tik stebėjau. Galiu pasakyti, atrašyti nebuvo kilę nė menkiausio noro. Kad suprastumėt kodėl, truputis statistikos:

Buvo gauti 207 laiškai, iš kurių:

• 84 - su turiniu tik "Labas" arba "Labas, kaip sekas?", "Ką tu?" Kodėl taip darot?? Jei esate neišvaizdūs, deja, jūsų žinutė bus nuvyta užmarštin. Ir išvis, kam klausti žmogaus kaip sekasi, jei jo visiškai nepažįsti? Nei tau įdomu, nei jai norisi rašyt apie savo gyvenimą smulkiai. O jei atrašys, kad sekasi gerai, tai ko tada klausi? Apie orą ką nors?
• 15 - atsiunčia šypsenėlę, bučkį ar dar kokį, bala žino, veidelį. Čia dar blogiau. Merginai, kuri tavęs nepažįsta, tai neatrodo nei šmaikštu, nei gražu. Tai yra nuobodu.
• 13 - erotika ir šlykštalai. Vieni santūriau pasiūlo išdykavimą ir paramą, o kiti nesismulkina. Tų kur nesismulkina - daugiau. Labai išsamiai aprašo kaip kur viską laižytų, koks puikus būtų vergas, kaip reikia, kad jį pamindytų kojomis ir kaip per skaipą gali pasirodyti nuogutis. O dabar, tikrai nemeluoju (kas netikit, galėsiu nuprintscreenint), vienas net prie profilio foto patalpinęs ir labai buitinę savo penio nuotrauką... Kas taip gali daryti, pasakykit man??
• 50 - pasisveikinimas ir komplimentas. Banaloka, bet pripažinkim, komplimentai moterį glosto. Bent jau kelias sekundes. Tai nėra originalus variantas, bet tiek to, vienas iš geresnių, jei vėliau sudominsit kažkuo kitu.
• 3 - vedę. Jie gana kultūringi, pasisakė iš karto, kad vedę, ko nori ir kaip atsilygins. 
• 7 - senoliai. Labai atsiprašau, bet 40 -  60 m vyrai jaunoms panelėms netinka ir yra labai naivūs siūlydami draugystę. Bet už tai kaip pasitiki savim, rūpužės. Iš to kiti pasimokyt galėtų truputį.
• 23 - pasisveikinimas iš karto su kvietimu kavos ar vakarienės. Na ne pats blogiausias variantas, juk malonu. Bet kodėl mergina taip iškart turėtų sakyti: "Ok, einu." Viskam savas laikas, taip sakant, labiau pasistenkite. Kodėl mergina turėtų norėti iš karto bendrauti ir tuo labiau iš karto su jumis kažkur eiti?
• 8 - išsamūs aprašymai apie tai kokių rimtų santykių ieško. Gal ir būtų šaunu tie rimti santykiai, bet kam taip iš karto? Kaip reaguotų vyras, jei gautų žinutę: "Labas, aš Danguolė, siekiu savo tikslų, ieškau rimtų santykių, draugaukim." ? Taigi pasibaidytų. Tai moterys irgi ne kitokios, bent jau pradžioje tai tikrai. Dar pasitaiko eilėraščių visokių iš Pūko radijo repertuaro arba skambių frazių, tokių kaip: "Nusibodo vienatvės jausmas? Pavargai ieškoti ir nesurasti? Svajoji apie mylintį sielos draugą? Princą ant balto žirgo? Tai aš. Parašyk, nenusivilsi". Ne, na, negalima taip. Nebent moteriai virš 40. Bet ir tai.. Ji turi būti LABAI nusivylusi.
• 1 - iš buvusio. Irgi nelabai vykęs buvo užkalbinimas, bet iš solidarumo neviešinsiu.
• 1 - iš porelės, kuri norėtų padraugauti trejetuku.
• 1 - iš lesbietės.

    Gerai jau, 1 buvo įdomesnis, rašė: "Nu ir plaukai. Ką tu jiems darai??" Pastarajam atsakiau, nes prajuokino. Tiek to, prisipažinsiu, atrašiau dar dviems, nes buvo man jie gražūs.Vadinasi, išimtys galioja tik labai gražiems vyrams. Bet ir tai, ne visada.

  Koks moralas? Moterys, nekiškite nosies į pažinčių portalus, ten nieko gero nėra. Vyrai, pasitempkite, nebijokite būti originalūs.

Labanakt.

Dėlionė

   

   Šiandien draugas sakė užrašyt viską, nes tada mintys materializuojasi. Gerai. Užrašau. Aš dėlioju savo gyvenimo dėlionę. Po truputį. Atsargiai. O kartais visai beprotiškai grūdu trūkstamą dalį į paveiksliuką. Ir pykstu, kai akivaizdžiai netelpa. Neįsipaišo. Tada susinervinu, nes suvokiu, kad kažkas tą dėlionę dėlioja už mane. Ir kaip drįsta! Juk tuomet aš turiu išardyt ir dėlioti iš naujo. O dėlioti man nepatinka. Nes aš ir taip daug galvoju, o čia, dar ir dar! Jei man kas mokėtų algą už galvojimą, tai seniai būčiau milijonierė. Tvinksi smilkiniai net. Atrodo sprogs galva. Pasižiūriu į veidrodį. Ne, viskas tvarkoj. Kaip ir tas faktas, kad nevalgyti man tinka.

   Dėlioju toliau ir susivokiu, kad dėliok žmogau nedėliojęs, bet egzistuoja toks dalykas kaip drugio efektas. Ar girdėjot apie tokį? Na, kai tikima, kad vien tik mažytis drugelis, savo sparnų virpesiais gali pakeisti tūkstančio žmonių likimus. Ir tai yra įrodyta. Visi įvykiai turi savo grandines. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Aš, aišku, kartais per vėlai suvokiu tas grandines, na bet taip tikrai yra. Gal todėl, mes, žmonės, kartais elgiamės visiškai nelogiškai. O visa tai tik tam, kad vėliau suprastume kažką labai svarbaus. Viskas, kas vyksta, vyksta tikrai ne šiaip sau. O šiandien aš prisiminiau geriausią dalyką - kiekviena pabaiga visada yra kažko naujo pradžia. O pradžia man šypsosi. Ir laukia.