Prieš tris dienas mano vienai artimiausių draugių gimė sūnus. Sunkiai, bet laimingai. O vakar mirė vienas iš nuoširdžiausių senų draugų. Visiškai beprasmiškai ir tikrai ne savo noru.
Mūsų draugystė truko kokius dešimt metų. Jis buvo labai ekscentriška asmenybė. Jam niekad nerūpėjo kaip jis atrodo ir kas ką apie jį galvoja. Jis buvo įžūlus ir beprotiškai įkyrus. Toks įkyrus, kad būtent todėl ir tapo mano draugu. Prisijaukino. O prie jo nelengva priprasti. Jis galėdavo susidraugauti su visais neaiškaus plauko gatvės praeiviais, rėkti per visą kvartalą ar taukšti sunkiai suvokiamus dalykus. Galėdavo pusę metų nesikirpti ir nesišukuoti plaukų ar vaikščiot su suplyšusia maike. Laisva siela. Tokia laisva, kad vidury nakties ateidavo ieškoti prieglobsčio kur nors pargriūti pasnausti. Ir mano mama jį visada priimdavo. Aš dažnai ant jo pykdavau, dažnai rėkdavau. Nes atrodė, kad jam niekada nerūpėjo kas su juo gyvenime nutiks. Bet ant jo neišeidavo ilgai pykti. Nes jis visada žinojo, kas jam svarbu. Svarbu buvo draugai, visada jiems pagelbėdavo, išklausydavo ir paguosdavo. Jis dievino muziką, sakydavo, kad jei pabandysi kūrinyje klausyti kiekvieną instrumentą ar garsą atskirai, tai atsidursi ekstazėje. Jis tikėjo Dievu. Ir buvo labai smagus. Tiek juokdavomės, kad pamiršdavau, jog esu moteris, atrodydavo, kad esam du broliai peštukai, žviegiantys prie stalo iš rimtų ir nerimtų visatos dalykų. Jis mylėjo tuos, kas mylėjo jį.
Labai gaila, kad dažnai gyvenime draugai pasuka skirtingais keliais. Pasidaro tiesiog ne pakeliui. Taip nutiko ir mums. Kažkas kažko prisidirbo, kažkas kažko neatleido (aš) ir kažkas kažkada viską numetė užmarštin. Jam bent užteko drąsos atsiprašyti. Likus pusmečiui iki mirties. O aš? Aš pavasarį mačiau jį. Netyčia. Pradžioje nepažinau, nesitikėjau. O paskui tiesiog... patingėjau. Patingėjau pasakyti: "Labas, drauge. Kaip tu laikais??" Nes skubėjau į autobusą. Kaip tai yra apgailėtina. Kiek laiko išmetam susireikšmindami? Gyvendami savo nykų gyvenimėlį, kuris pasirodo yra toks trumpas. Jei tik būčiau žinojus...
Tiems, kurie pasmerkė jį mirčiai, aš labai nepavydžiu. Dievas viską įsidėmi.
Ernestai, žinau, kad nusišypsotum, jei žinotum, kad apie tave rašau. Gal TEN, kur dabar esi, nebebūsi toks vienišas, koks kartais jausdavaisi. Ilsėkis ramybėje, mielas drauge. Visada tave prisiminsiu.
Su juo susiję juokingai kvaili atsiminimai - kaip ateidavo perinstaliuot kompiuterį nešinas bambaliu po pažasčia, kaip kartą įkrito į laužą ir visą naktį drebėjo iš skausmo įsikandęs pagalį, kaip nenuilstamai filosofuodavo, apie tai, ką mums perša žiniasklaida, televizija, kokie esame žmogeliai sraigteliai ir kad žmonės turėtų tiesiog nedirbti, kad viskas būtų natūralu, atsimenu ir jo pašaipų juoką ir vakar gulėdama lovoj aiškiai atsiminiau, kaip juokingai vadindavo mane vardu - "Veruuuuute". Jo smulkų sudėjimą, susilenkusią eiseną ir kaip valandų valandas praleisdavom autobuse, tada klinikose, lankydami suluošintą draugą. Mute, tikiuosi tie žmonės, kurie sugebėjo tave nuskriausti, už tai sumokės, bet dar labiau tikiuosi, kad patekai į geresnę vietą. Gal dėl to tave Dievas ir pasiėmė, kad parodyt kažką labai gražaus
AtsakytiPanaikinti